Menininkas pradėjo savo kūrybinį kelią 1991 m. pirmaja paroda „Šiaurės Atėnų“ galerijoje, iki šiol yra surengęs kelias dešimtis parodų Lietuvoje ir užsienyje, ypač nemažai – Prancūzijoje (Paryžiuje), kur Vitalijus pragyveno virš 10 metų, turėjo jį atstovavusią galeriją „R. Treger“. Vitalijus savo kūrybinio kelio pradžioje intensyviai dirbo asambliažo srityje, kurdamas asambliažus bei objektus poparto, dada bei neopoparto stilistikoje.
10 metų (2001–2011) Vitalijus dirbo juvelyrikos ir konceptualios mados lauke, pristatydamas net 16 kolekcijų „Mados infekcijos“ festivaliuose. Šie „modeliai“ buvo tikrai ne prêt-à-porter modeliai; jie veikiau priminė objektus, asambliažines dadaistines skulptūras. „Iš medžio, odos, stiklo, panaudotų daiktų detalių dizaineris kuria savitas figūrines kompozicijas, grįstas poparto, dadaizmo raiška; joms būdinga žaismė, ironija, lyrizmas, kruopščios, tikslios daugybės įvairialypių elementų ir faktūrų jungtys. V. Čepkauskas sukūrė paveikslų, drabužių modelių, jų priedų, papuošalų (diržai, antkaklės, sagės), uždangą spektakliui „Pasaulio gerintojas“ (rež. V. Masalskis). Kūrinių turi Europos, JAV privatūs kolekcininkai (rež. F. F. Coppola)“ – teigta žiniasklaidoje.
Pastaruosius 10-15 metų Vitalijus Lietuvoje buvo gerokai primirštas, mažai eksponavosi, jo darbas daugiausiai siejosi su Prancūzija ir kt. šalimis.
2024 m. V. Čepkauskas sukūrė scenografiją ir kostiumus spektakliui „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
2025 m. sausio mėn. Vitalijaus darbai buvo eksponuojami sostinės meno galerijoje „Kunstkamera“, parodoje „Neo-Pop-Art-Now“ apie Poparto tradiciją Lietuvoje, jo virsmą į Neopopartą.
Vitalis Čepkauskas
Personalinė paroda „Tacita“
2025 08 06 – 2025 09 14
Antano Mončio meno muziejus
(S. Daukanto g. 16, Palanga)
Vitalijus Čepkauskas Lietuvos meniniame lauke turbūt labiau žinomas tiesiog savo vardu – Vitalis. Jo kūrybinė biografija prasidėjo apie 1990-uosius parodomis Vilniaus „Šiaurės Atėnų”, „Vartų“, „Kauno lango“ ir kt. galerijose. Kūrė skulptūras, instaliacijas, asambliažus, kaukes – dažnai iš įvairiausių rastų, panaudotų daiktų ir „ready-made“-ų. Ankstyvuoju laikotarpių plėtojo neo-poparto stilistiką, dažnai išradingai leisdamasis į flirtą su kiču, bet visuomet išlaikydamas konceptualią kūrinio ašį. 2001–2011 m. aktyviai dalyvavo tuo metu be galo populiariame, novatoriškame festivalyje „Mados infekcija”, ten vienas ir su kolegomis sukūrė bei parodė 11 konceptualios mados kolekcijų. Vitalis pasireiškė ir juvelyrikos bei scenografijos srityse. Vėliau dešimtmetį praleido Prancūzijoje, kadangi Paryžiuje turėjo jį atstovavusią galeriją, surengė nemažai parodų Prancūzijoje.
Grįžęs į Lietuvą Vitalis labiau atsigręžė į tapybą, sukūrė ne vieną tematinį ciklą. 2025 m. Vilniaus galerijoje „Kunstkamera” Vitalis parodė savo ciklą, sukurtą pasisėmus inspiracijų meno istorijoje. Paroda vadinosi „Interpretacijos“ ir pristatė Picasso, Rousseau, Matisse, Warholo ir kitų meno klasikų darbų drąsias variacijas-interpretacijas.
Palangoje, Antano Mončio meno muziejuje rengiamoje parodoje „Tacita“ Vitalis parodys kelis savo ciklus. Netikėta, kad Vitalis yra sukūręs 12-os Kristaus apaštalų portretus – tai gana nedažnas religinių temų įterpimas į šiuolaikinį kontekstą. Kitas ciklas – „Mythology“ reflektuoja prarastąjį – bet drauge įaugusį į Europos kultūrą bei tapusį europinės tapatybės pamatu – Antikos palikimą. Pro dabartinį triukšmingą, pilną informacijos, žinių, įvairiausių ryšių, tinklų, radijo, TV, GPS, satelitų skleidžiamų bangų užteršto eterio sluoksnį tyliai ima ryškėti antikinės graikų skulptūros, kurių amžinas grožis tampa vieninteliu nekintančiu dalyku šioje beprotiškoje kasdienybėje. Reikia „prisikasti“ iki šio sluoksnio, jis tampa archeologiškas, ieškotinas.
Parodos centre turbūt atsiduria Vitalio tęstinis ciklas „Nomadas“. Pradėtas tapyti kaip menininko reakcija į nesenas vieną po kitos sekusias kelias pabėgėlių į Europą bangas (iš Sirijos, iš Ukrainos), į jų skaudžias patirtis, šis ciklas greit peržengė „pabėgėlių“ temos ribas ir ėmė reflektuoti nuolatinę kelionę – nomadiškumą – kaip egzistencinę žmogaus patirtį ir situaciją. Nomadas – tai ne tik pabėgėlis, tai visi žmonės, kurie nuolat klajoja ieškodami tikslo, prasmės, namų, žmogiškosios savi-realizacijos.
Paroda vadinasi „Tacita“. Lotyniškai „tacitus“ yra „tylus“, o „tacita“ – visi nutylėti, neišsakyti dalykai, visa, kas lieka paslėpta. Visa kas lieka po nomado gobtuvu, į kurį jis įsisupęs. Visa, ką užgožia dabartinis informacinis momentinių naujienų laukas. Tie dalykai egzistuoja, nors ir nematomi ir neišsakomi. Vitalis prie jų prisiliečia tapybos pagalba.
Simona Skaisgirė, parodos kuratorė
