ART VILNIUS'14 | Žingsniai | Lietuvos fotografija

Būtent todėl bet koks smalsus ir savęs ieškantis žvilgsnis pro fotografiją į jos praeitį yra naivus ir nekaltas. Nekaltas kaip Romualdo Augusto Augūno fotografijoje „Langas“ boluojantis vaiko rūbas, spindintis ta pačia giedra kaip ir Vilniaus senamiesčio kieme besidairančios mergaitės žvilgsnis. Atrodo, kad niekas negali užtemdyti šios šviesios vaikystės galios: nei aplink dūlantys griuvėsiai, nei purvas, nei menki rūbeliai, net alkis. Nesvabu, ar tai pokario kaimas, ar jau automobilių dizainą ir drabužių madas demonstruojantis miestas, ar žiema, ar vasara, vaikystė visada buvo žaidimas, į kurį įsitraukia visi – sniegas ir rogutės, saulė, smėlis ir jūra, gatves laistantys sunkvežimiai, odiniai futbolo kamuoliai, geležinkelio bėgiai.

Vaikų santykis su buitim nesudėtingas, nes daiktų buvo mažai, jie dažniausiai vienodi. Aleksandro Macijausko fotografija „Rytinis šlapinimasis“ primena, jog siusioti būdavo galima į metalinius arba plastmasinius naktipuodžius. Plastmasinių puodų kraštas buvo gerokai platesnis, ir jis būdavo šiltas, palyginus su siauresniu ir visada šaltu metalinio puodo krašteliu. Vaikai dėvėdavo dviejų ar trijų skirtingų spalvų pėdkelnes, kurios būtinai būdavo apsmukusios ir dažniausiai suplyšusios. Kai skylė apsisukdavo aplink kojytę, pėdkelnės pavirsdavo kojine. Kai kurių draugų veidų prisiminti nepavyks, bet užtat puikiai prisimename jų batelius. Ne vieno iš mūsų pirmoji meilė avėjo rudus sandaliukus pajuodusiais padukais ir suragėjusiomis odinėmis juostelėmis.

Ne tik daiktų, bet ir gyvenimo kelio pasirinkimas asketiškai ribotas. Aleksandro Macijausko fotografijos „Vasara Nr. 1“ herojai mergaitė ir berniukas, renkantys tuščius alaus butelius Palangos paplūdimyje - tarsi būtų nulipę iš Visuomenės mokslo vadovėlio viršelio, kuriame mergina ir vaikinas vaizduojami ryžtingai žengiantys atsakingą savo gyvenimo žingsnį. Buteliai dažniausiai būdavo dviejų skirtingų kaklelių: plataus kaklelio – pienui ir kefyrui, siauro – alui, limonadui ir mineraliniam vandeniui. Lygiai taip pat populiariausios profesijos niekam nekėlė abejonių – vaikinai siekdavo tapti inžinieriais, o merginos – gydytojomis.

Vienodumas, nuolat pabrėžiama ir siekiama lygiava nereiškė, jog gyvenime visiškai nebuvo konkurencijos. Sportas savo sąlygiškomis taisyklėmis suteikė kryptį ir ribas jaunystės energijai, skatino reikštis viešai ir siekti pripažinimo. Lygiai taip pat privačioje erdvėje romantiška draugystė ir meilė žadėdavo santuokos prizą. Mokyklinės uniformos, sportinė apranga, jaunikių kostiumai ir nuotakų suknelės nuolatos kuria šį juodai baltą ritmą, kuris gali priminti ir kalinio rūbo dryžius, ir muzikos pagalba autentiškas emocijas perteikiančius fortepiono klavišus.

Atrodytų, jog branda yra negailestingas vaikystės ir jaunystės laikų iliuzijų atsisakymo metas. Romualdo Kęstučio Augūno fotografijoje regimos trys autobuso laukiančios moterys atrodo visiškai vienodos tarsi besimeldžiančios vienuolės iš Henri Cartier Bressono fotografijos „Kašmyras“. Jų languotos skaros, auliniai batai, vienodo ilgio sijonai atitinka du fone stūgstančios bažnyčios bokštus. Tik čia moterys nesimeldžia į saulę keldamos rankas. Jų tikrovė ir visuomenė yra autobusas – savaime judanti mašina, kuri tarsi beveidė srovė nukreipia ir nusineša visus kartu su savimi. Judėti galima šios srovės viduje, tapus jos dalimi ir prie jos prisitaikius. Tuomet įvaldytas profesinis tikslumas leidžia spręsti kaip elgtis su kitais – gyvūnais, žuvimis, žmonėmis, kanalizacijos tinklais. Judėti galima ir prieš srovę, tuomet bet koks judesys tampa sunkus ir skausmingas. Nesvarbu, koks darbo tikslas ir koks jo gautinis rezultatas, profesinė tiesa yra kažkur šalia gyvenimo tiesos, dar kažkur yra partijos tiesa. Dažniausiai šios tiesos yra niekaip nesusiję.

Nepaisant vaikystės nekaltumo, jaunystės guvumo, brandos profesionalumo, šiose praeities fotografijose visur dominuoja senatvė. Lieka paslaptis, kodėl jaunos, „pažangios“, vos keletą dešimtmečių gyvuojančios komunistinės santvarkos visur labai greitai tampa persmelktos senatvės ir nuovargio. Jeigu nuolatinis vaikystės palydovas yra alkis, tai senatvės palydovas yra kūno skausmas. Irenos Giedraitienės fotografijoje „Rūpestis (Motina)“ senos moters šukuosena yra mergaitiškai nerūpestinga ne todėl, kad ji būtų pasirinkusitokį stilių, bet todėl, kad senatvėje beveik visą dėmesį pasiglemžia vidun gramzdinantis rūpestis ir skausmas. Paradoksas, tačiau beišsenkant gyvenimo energijai, senatvė jau leidžia išsiskirti, senatvėje neišvengiamas ir nepaslepiamas individualumas yra toleruojamas, nes nebepavojingas. Šį konstrastą atskleidžia Romualdo Požerskio fotografija „Vilniaus senamiestis“, kurioje du vienodai apsirengę ir sinchroniškai judantys jaunuoliai prasilenkia su pasipuošusia senute. Galbūt ji eina į bažnyčią, vadinasi juda „prieš srovę“, tačiau čia jokios įtampos nėra, ji neskuba, senatvė yra tokia pat neskubri kaip vaikystė ar kūdikystė. Todėl nieko nuostabaus, kad matome nemažai susitikimų tarp senatvės ir vaikystės, kaip ir Romualdo Rakausko fotografijoje iš ciklo „Vilniaus ir Kauno šiokiadieniai“, kurioje senelis buteliuku maitina vežimėlyje sėdintį kūdikį.

Susitikimų ir prasilenkimų, buvimo kartu ir atsitiktinai „lemtingo“ patekimo į tą patį kadrą paliudijimas fotografijai suteikia išskirtinę galią pasakoti apie bendrą praeitį, netgi parodyti, jog praeitis negali būti vien individuali. Savo laiku Rolandą Barthesą apstulbino suvokimas, kad visi žmonės, kuriuos jis regi senose fotografijose, yra mirę. Priešingai, šis rinkinys yra įdomus tuo, jog mums leidžia spėlioti, ar fotografijose regimi vaikai šiuo metu vis dar gyvena tarp mūsų, įsivaizduoti ir lyginti jų galimus gyvenimo kelius su mūsų pačių. Galima sakyti, kad fotografijose tarsi veidruodžiuose atsispindi mūsų pačių gyvenimai kaip galima ar tikėtina šių vaikų ateitis.

 

Rasius Makselis
Lietuvos kultūros tyrimų institutas