Paroda · 2025
Akvilė | Akvilės Zavišaitės (1962–1991) personalinė paroda
Parodos plakatas Akvile Raudonas audeklas. 1986, spalv. pop., past., 38 x 75 Autoportretas su nuotakos suknele. 1989, drb., past., akr., 198 x 90 Autoportretas lygintuve. 1987, pop., past., 42 x 30 Autoportretas „Geriu viena“ 1989, drb., past., 130 x 83,5 Sign.: AD: Akvilė Kentauro mergelė. 1987, drb., past., 248 x 124,5 Sign.: AD: Akvilė 87 Moterys paplūdimyje. 1987, drb., anglis, akr., 152 x 113 Naktinė arbatėlė. 1988, drb., past., 163 x 112 Sign.: AD: Akvila Sibiras. 1990, drb., anglis, 109 x 160 Siela arba Viešpatie atleisk. 1988, pop., anglis, 75 x 55 Sign.: AD: Akvila 88 Svajojanti Simona. 1989, drb., past., 96 x 150 Šokantis pro langą. 1989, drb., past., 121, 91,5 x 162, 163 Vilnius I. 1989, drb., akr., anglis, 133 x 122 Sign.: AD: Akvilė Violetos žuvys. 1989, drb., past., 122 x 49,5 Sign.: AD: Akvilės Raudonplaukė. 1988, pop., past., anglis, 91 x 61 Sign.: AD: Akvilė / 88 Obuolys. 1984, drb., past., akrilas
Galerija Kunstkamera 2025 m. spalio mėn. dedikuoja Akvilės Zavišaitės kūrybai.
Tai jau antroji jos paroda šioje galerijoje (pirmoji įvyko 2011 m.). Parodai kūrinius skolino šeima, draugai, kolekcininkai bei Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, už ką visiems prisidėjusiems esame dėkingi.
Apie Akvilę
Akvilė kūrė trumpai ir paliko negausų kūrybinį palikimą. Ji tarsi kometa – praskriejo ir sudegė. Tačiau jos kūrybos korpusas yra pilnatviškas – ta prasme, kad jis pilnai atskleidžia jos unikalią stilistiką bei tematiką. Akvilė, tarsi žinodama, kiek nedaug laiko jai atseikėta, kažkokiu būdu peršoko daugeliui dailininkų būdingą ieškojimų, formavimosi etapą, startavo išsyk su grynai akviliška stilistika. Jos darbai, su nedidelėm išimtim, yra koncentruoti, išbaigti ir panašaus stiprumo, o kuriama tuos kelis metus buvo be duobių, tik didinant prasminio intensyvumo krūvį darbuose.
Akvilė turi absoliučią spalvinę klausą. Ji mėgsta dirbti ant juodo paviršiaus, o jos spalviniai deriniai dažnai yra minimalistiniai, subtilūs, pilni pustonių. Net jos taip mėgstama ryškiai raudona spalva niekuomet netampa vulgaria, o veikiau – fiziologine kraujo spalva (e.g. „Raudonas audeklas“). Spalvų tonacija išgaunama lengvais pastelės štrichais, kurie darbe vaizduojamoms figūroms bei audiniams suteikia aksominio švelnumo. Akvilės darbai yra stiprūs kompozicijos požiūriu – ji puikiai apvaldo erdvę, išdėlioja figūras, svorio centrus. Kadangi jos darbai dažnai yra literatūriški, naratyvūs, kompozicija tampa labai svarbi, ji turi tarnauti tam naratyvui – taip ir yra Akvilės darbuose. Be abejo, nedėkinga yra, kad Akvilė bene dažniausiai naudojo pastelę, ir dar ant drobės. Jos darbai trapūs ir efemeriški, juos reikia labai saugoti. Bet drauge galim paklausti: kodėl Akvilė taip mėgo pastelę, neatsispyrė jos žavesiui?
Pasirinktos technikos trapumas pasąmonėje koreliavo su gyvenimo trapumo ir laikinumo suvokimu, – suvokimu, kad nieko nėra amžino. Drauge pastelė yra labai kūniška, taktilinė technika, reikalaujanti įtrinimo pirštais, atsisakant tarpininko tarp kūno ir piešiamo paviršiaus (kaip, pvz. teptuko) – Akvilei tai buvo priimtina, ji gi buvo tikra kūno tyrinėtoja, nebijojusi išnaudoti visų kūno galimybių. Ir striptizo šokėjos kaip leitmotyvinė tema jos kūryboje atsiranda būtent dėl kūniškumo, dėl to, kad jų darbo specifika suteikia ypatingas galimybes tyrinėti kūną. Akvilė puikiai išmanė kūno anatomiją, jos figūrose nėra atsitiktinių anatominių klaidų. Kūno Akvilė niekuomet neidealizuoja, atvirkščiai – beveik visuomet drąsiai, funkciškai jį deformuoja. Tos deformacijos gali būti įvairios, dažniausiai – El Greco stilistikai būdingas manieringas figūrų išilginimas, gotiškos S raidės formos figūrų išlinkimas. Ir groteskas – jo apstu Akvilės kūryboje. Ypač groteskiniai veidai atspindžiuose. Akvilė nebijo pati save ar savo personažus vaizduoti negražius, groteskiškai deformuotus – tos deformacijos tampa kaukėmis, atveria ir drauge uždaro figūrų turinį, transliuoja skausmą, beprasmybę, absurdą, kaukių baliaus nuotaiką, laikinumą. O drauge sukuria distanciją tarp žiūrovo ir paveikslo, nes groteskas visuomet yra tas faktorius, kuris atstumia žiūrovą nuo susitapatinimo. Taigi, Akvilė leidžia žiūrovui išlikti stebėtoju, neprimeta tos realybės, kurią įkūnija, ir tai yra labai kilnu, drauge ir skausminga, iš jos pusės. Akvilės meilė šokėjoms ir pastelės technikai suartina ją su Edgaru Degas bei ypač – Henri de Toulouse–Lautrecu. Kiek sutapimų tarp dailininkų, kurių gimimus skiria beveik 100 metų! Abu gimė iškiliose šeimose, abu mirė jauni (Akvilė nuo AIDS – 28 metų, Toulouse–Lautrecas nuo sifilio – 36 metų), abu turėjo didelių sveikatos problemų, abu bandė įvairių svaiginančių medžiagų sukeliamas sąmonės būsenas, labai domėjosi kūniškumu, seksualumu, ir tai tyrinėjo visų pirma baruose, laisvo gyvenimo vietose, striptizo klubuose ir kabare, abu labai mėgo pastelės techniką, abiem būdinga panaši secesinė stilizacija, abu dažnai naudojo groteską, abiejų kūryba galiausiai pulsuoja skausminga būties laikinumo ir gyvenimo karnavališkumo pajauta.
Kitas autorius, artimas Akvilės stilistikai – tai art nouveau „enfant terrible“ Aubrey Beardsley (1872–1898). Abu – groteskiški, erotizuoti ir dekadentiški. Manieringa Akvilės figūrų kontūrinė linija dažnai primena nervuotą, bet labai grakščią, stilingą Beardsley liniją. Abu yra grafiški, literatūriški, naratyvūs, simboliški. Lyginant Akvilę lietuvių menininkų kontekste, reikia pažymėti jos unikalumą ir savotišką vienišumą. Ji taip ir nesimokė Vilniaus dailės akademijoje (stojo, bet neįstojo, nepaisant to, kad Akvilės tėtis – tą pačią instituciją baigęs architektas) – ir ačiū Dievui, nes ji galėjo nueiti savo autentišką kelią. Tiek Akvilės pamėgtos temos, siužetai, tiek technika, tiek deformacijų stilistika yra svetimi Lietuvos dailės scenai. Ji yra autsaiderė tiesiogine prasme. Bene vienintelis autorius Lietuvos dailėje, kuris yra artimas Akvilei – tai Rimvidas Jankauskas–Kampas (1957–1993). Iš tiesų, tai veikiau dvasinė giminystė, nei stilistinė. Kampas yra abstrakcionistas, Akvilė visuomet figūratyvi, tačiau abu sieja aukšto laipsnio ekspresija, įtampa, paslėptas tragizmas. Abu beatodairiškai naudojo savo fizines kūno galimybes, skubėjo gyventi, abu kūrė trumpą laiką, bet labai intensyviai. Tiesa, ankstyvais kūrybos metais Kampas – kaip ir Akvilė – yra sukūręs Toulouse–Lautreco maniera atliktų pastelių. Akvilės kūryba nepalieka abejingų žmonių – ji yra labai paveiki. Paprastai žiūrovai skyla į dvi prupes: vieni labai pamėgsta Akvilę ir jos kūrybą, o kiti nemėgsta, netgi bjaurisi, prikišdami visų pirma vulgarumą. Tačiau vulgarumo nereikia maišyti su grotesku, kuris yra galinga meninė priemonė, labai mėgta Akvilės. Akvilės siužetai, portretuojami žmonės dėl savo darbo specifikos dažnai susiję su vulgarumu, tačiau Akvilė niekuomet nenusirita nei į vulgarumą, nei į kičą. Atvirkščiai, pasitelkdama įvairias deformacijas, tamsias spalvas, pakylėja savo herojus į visiškai kitą lygmenį, į lygmenį virš kasdienybės, kuriame herojai yra dažnai vieniši, kenčiantys bei svajojantys.
Parodos kuratorė Simona Skaisgirė
Akvilė Zavišaitė gimė 1962 m. lapkričio 28 d. Vilniuje architekto ir žurnalistės šeimoje.
Jau ankstyvoje vaikystėje žinojo, kad bus dailininkė. Piešdavo ir piešdavo gal nuo trejų metų. Pirmiausia – šunis, vėliau arklius, tiksliau, eikliuosius žirgus, tiesa vieną kitą pavaizduodavo ir sėdintį, kaip šunį. Arkliai buvo jos antroji meilė (po šunų), netgi buvo pradėjusi lankyti jojimo treniruotes, tačiau mamos paskatinta perėjo į plaukimą.
Dar paaugusi susižavėjo išraiškos šokiu ir nors šokti niekur nesimokė, aplinkinius stebino judesio grakštumu ir kūno lankstumu. Neblogai skambino gitara, kurį laiką mokėsi groti ir fleita.
Dar nepradėjus Akvilei lankyti pradinės mokyklos, jos tėvai išsiskyrė: tėvas, aistringas buriuotojas, liko gyventi Nidoje, kur šeima kartu praleido dvejus metus, o mama sugrįžo į Vilnių. Akvilė mokėsi Vilniuje, vasaras leido pas tėvą.
Būdama paskutinėse Vilniaus 44-os vidurinės mokyklos klasėse pradėjo rengtis egzaminams į Valstybinį dailės institutą (dabar Dailės akademija), lankė privačias piešimo pamokas pas dailininką Drėgvą.
Tačiau Vilniaus dailės institute jai neleido laikyti stojamųjų egzaminų – per vadinamą mandatinę komisiją paaiškėjo, kad Akvilė – ne komjaunuolė. Nei tos pačios aukštosios mokyklos absolventas Akvilės tėvas Algis Zaviša, nei tuo metu garsus rašytojas Juozas Baltušis, jos senelis, „blato“, kaip tuomet buvo vadinama protekcija, nepadarė.
Niekuomet nepamiršusi meilės gyvūnams Akvilė pasišovė vykti į Kauną studijuoti veterinarijos arba… įsidarbinti naktiniame barmene arba šokėja, ir bandyti patekti į dailę kitais metais. Tačiau namiškių nuo to atkalbėta, pasiliko Vilniuje ir įstojo į Pedagoginį institutą (dabar pedagoginis universitetas) studijuoti anglų kalbos.
Po antro kurso atlikusi praktiką Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, kurioje ir pati buvo trumpai mokiusis, Akvilė susilaukė labai gerų pedagogų atsiliepimų ir raginimų baigus studijas tapti mokytoja. Akvilė nutarė būti piešimo mokytoja.
Tačiau pedagogines studijas teko nutraukti, 1983 metais gavus leidimą išvykti nuolatiniam gyvenimui į Australiją, kur jau buvo įsikūrusi Akvilės mama.
Motinai išvykus Akvilę globojo mamos sesuo Violeta ir aktorė bei poetė Elena Petrauskienė (Žalinkevičaitė). Gyvenimas šios populiarios tų metų Vilniaus asmenybės, daugelio vadintos tiesiog Ponia, namuose, pokalbiai su ja vėliau įkvėpė Akvilės paveikslą „Kryžių dama“..
Tais pačiais metais įstojusi į Niukaslio dailės koledžą (Newcastle College of Advanced Education School of Visual and Performing Arts), kur pasirinko tapybą, piešimą, keramiką. Atskirai dar mokėsi prancūzų kalbos.
1987 metais studijas baigusi įsigijo meno bakalaurės laipsnį ir dailininkės diplomą.
Tais pačiais metais atvykusi į JAV (kur tuo metu gyveno ir dirbo jos motina), Akvilė čia ilgai neužtruko, nors ir buvo gavusi stažuotę Niujorko dailės ir kino meno institute.
Grįžusi į Australiją įstojo į aspirantūrą Hunter Institute of Higher Education, parašė ir apgynė disertaciją „Mano gyvenimas ir mano menas“ (žiūr. „Akvilė. Paveikslai, laiškai, prisiminimai”). Už tai jai buvo suteiktas aukštesnio laipsnio dailininkės diplomas (graduate diploma).
1988 metais Akvilė nuvyko į Lietuvą. 1989 metų vasarį-kovą Vilniaus dailės muziejuje surengta personalinė jos tapybos darbų paroda.
Tų pačių metų spalio mėnesį iš Lietuvos į Australiją sugrįžę paveikslai tais pačiais metais demonstruoti personalinėje parodoje Newcastle Burns-Kaldy galerijoje ir dviejų dailininkų parodoje „Gallery de Maurianne“ Sidnėjuje.
Parodose Akvilė Zavišaitė dalyvavo nuo 1984 metų (iš viso jos paveikslai demonstruoti keturiolikoje kolektyvinių ir personalinių parodų).
Jos darbai (daugiausia pasirašyti tik vardu) demonstruoti Australijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Lietuvoje.
Keturios retrospektyvinės Akvilės darbų parodos surengtos jau po jos mirties Čiurlionio galerijoje, Čikaga, JAV, 1991; Vilniaus menininkų rūmuose, 1997; galerijoje „Akademija“ 2006); galerijoje „Kunstkamera” (2011).
Akvilė Zavišaitė mirė Sidnėjuje 1991 metų birželio 2 dieną. Trejus metus kovojusi su mirtinu virusu savo kraujyje. Tik pusę to tragiško laiko pasidalinusi su artimaisiais, pati juos guodė ir drąsino. Ypač paskutiniaisiais gyvenimo mėnesiais.
Dailininkė paliko apie 50 didelių drobių ir piešinių, daugybė eskizų, atvirukų, keramikos darbelių. Darbai drobėje atlikti ypatinga pastelės technika, vaizdą kuriant iš įvairiausių spalvų nedidelių brūkšnelių.
Pirmas stambus Akvilės darbas buvo triptikas „Bellevue“ šokėjos (studijų metais ji pati šoko to baro scenoje).
Apskritai, jos kūriniams būdingos išilgintos jaunų moterų – baro šokėjų, balerinų – figūros, pusiau nuogos arba aprengtos nepaprastais kostiumais, nemažai portretų ir autoportretų, pasitaiko simbolių, zodiako ženklų. Kai kuriuose paveiksluose gražios mįslingos moterys pozuoja tarytum kraupiame fone, jas supa peiliai, švirkštai, gyvatės, voratinkliai, ant grindų voliojasi plyšusios širdys. Tačiau netrūksta ir humoro elementų, kraupūs ir juokingi didžiulio formato pliušinių žaisliukų grupiniai portretai („Naktinė arbatėlė“, „Lentynoje“).
„Aš manau, Akvilės darbai kiekviename juos mačiusiame pažadina kažką, kas yra labai intymu, dvasiška, o satyros, karikatūros elementai galbūt net gąsdina.
Akvilė buvo tikra menininkė. Lietuvė burtininkė. Ji praturtino daugybę žmonių, kuriems teko laimė per tuos metus ją pažinti.
Akvilę taip pat galima drąsiai vadinti laisvės ir žmogiškojo orumo įsikūnijimu. Ji buvo tikra pasaulio pilietė. Telaimina ją Dievas“.
Taip apie Akvilę atsiliepė jos buvęs mokytojas Newcastle universiteto dėstytojas Garry Jones. Ar jis teisus, paliekame spręsti šios parodos lankytojams.
Šaltinis: https://zavisaite.art/?page_id=11