SERGEJUS GRAČIOVAS (СергейГрачёв) gimė 1922 m. rugsėjo 2 d. Volgos pakrantėje išsidėsčiusiame kaimelyje prie Jurjeveco, Rusijoje. Būdamas vos 15 metų, Gračiovas paliko tėvų namus ir išvyko studijuoti miniatiūros meno į Palecho meno mokyklą (1937-1941). Po to sekė studijos Ivanovo dailės mokykloje (1941–1942). Grįžęs iš karinės tarnybos, savo profesinį kelią S. Gračiovas pradėjo kaip dekoratorius: sekdamas Palecho meistų tradicija puošė dėžutes, portcigarus ir kitus buities reikmenis rusų tautosakos, pasakų ir mitų motyvais. Vienerius metus padirbėjęs miniatiūros dailininku Paleche (1945–1946), 1946 m. atvyko į Vilnių, kuris tapo jo namais visam likusiam gyvenimui. Tais pačiais metais įstojo į Lietuvos valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija), kur vadovaujamas profesoriaus Vytauto Mackevičiaus mokėsi tapybos. Iš karto po instituto baigimo, pradėjo pats dėstyti tapybą. Tapybos katedroje darbavosi nuo 1951 iki 1957 m. Institute dailininkas susipažino su savo būsima žmona Olga, vėliau su ja susilaukė dviejų vaikų.
Nuo 1952 m. S. Gračiovas aktyviai įsijungė į Lietuvos meninį gyvenimą: dalyvavo respublikinėse parodose, kartu su kitais dailininkais atstovavo to meto Lietuvos dailę Rygoje, Taline, Maskvoje ir kitur. 1954 m. buvo priimtas į Dailininkų sąjungą. 1982 m. jam buvo suteiktas Nusipelniusio meno veikėjo vardas, taip pat jis buvo apdovanotas „Švyturio“ žurnalo premija už piešinius ir plakatus. Pirmąją personalinę parodą S. Gračiovas surengė 1983 m. Vilniaus Dailės parodų rūmuose (dabar – Šiuolaikinio meno centras), antroji įvyko 1987 m. Vidaus reikalų ministerijos kultūros namuose, trečioji – 1988 m. profsąjungos mokykloje, ketvirtoji, pomirtinė – 2003 m. Laiptų galerijoje. Ši – penktoji paroda – retrospektyvinė, leidžianti pažinti S. Gračiovą kaip šeimos portretistą, peizažistą, žanrinių kompozicijų ir natiurmortų kūrėją.
Dailininko darbų yra Lietuvos dailės muziejuje bei privačiose kolekcijose Kanadoje, JAV, Vokietijoje, Australijoje, Japonijoje, Olandijoje, buvusioje Jugoslavijoje.
Idėjų kūrybai dailininkas sėmėsi lankydamasis Klaipėdos ir Kaliningrado uostuose, stebėdamas žvejų, laivų remonto įmonių darbininkų darbą, tapė pasieniečius, karo lakūnus. Mėgstamiausias peizažo motyvas – jūra. S. Gračiovas daug keliavo po Lietuvą, Rusiją, Kiniją, Vokietiją, Lenkiją, buvusią Jugoslaviją. Keturis mėnesius su Klaipėdos žvejais plaukiojo Atlanto vandenyne. Jis tapė Baltijos ir Juodosios jūros pakrantes, Atlanto vandenyną, taip pat Krymo ir Kaukazo kalnus, Lietuvos ežerus. Mėgo ir natiurmorto žanrą, ypač gėlių kompozicijas, yra nutapęs portretų. S. Gračiovo piešinius spausdino laikraščiai ir žurnalai. Jis iliustravo knygas, dalyvavo meno kūrinių loterijose ir aukcionuose.
Ši paroda pristato kamerinius dailininko šeimos narių portretus, atliktus impresionistine bei rusų peredvižnikų maniera. Vis dėlto jaukų namų prieglobstį tapytojas dažnai išmainydavo į keliones. Dailininkas visa širdimi degė pažinti kitus kraštus, jų kultūras ir žmones. Pažinimo aistra padarė jį klajokliu, keruakišku kelio filosofu, kuriam svarbus ne kelionės tikslas, o pats keliavimas. Kelionė Gračiovui yra tai, kas leidžia atsiduoti gyvenimo tėkmei ir patirti akimirkos palaimą, palikti praeitį ir neprogramuoti ateities, o tiesiog būti čia ir dabar, visa esybe, iki maksimumo išgyventi momento grožį.
Ši paroda kaip tik ir siūlo susitapatinti su S. Gračiovo žvilgsniu ir leisti plaukti vaizdams pro akis: Tiltas virš Kylio kanalo, Šiaurės jūra, Šv. Vincento kyšulys Portugalijoje, Bosforo sąsiaurio krantai, Stambulas, Cerkvė Kamos upės Krante, Kinijos, Afrikos vaizdai. Egzotiški kraštai praturtino dailininko paletę skaisčiomis ir žaižaruojančiomis spalvomis („Grįžtant iš laukų“, „Dakaro juodaodė“), kurios nebūdingos ganėtinai tamsiai šio laikotarpio lietuviškai tapybai. Taip pat žinoma, kad dailininkas stengdavosi kasmet aplankyti savo tėvus, iš šių kelionių gimė „Sūnaus portretas Volgos fone“ ir tėviškės panoramos („Miestelis prie Volgos).
S. Gračiovas buvo itin disciplinuotas dailininkas: jau nuo 9 val. ryto darbuodavosi savo dirbtuvėje, 13 val. trumpam nusileisdavo papietauti bei pailsėti ir tuoj vėl imdavosi darbo. Nenuostabu, kad jį domino ir kitų griežtai disciplinai paklūstančių žmonių veikla: tapė pasieniečius, karo lakūnus ir jūreivius. Idėjų sėmėsi iš apsilankymų kariniuose daliniuose, aerodromuose, Klaipėdos ir Kaliningrado uostuose pas žvejus, laivų remonto dirbtuvėse, pusei metų kartu su komercinio laivo įgula buvo išplaukęs į Atlanto vandenyną. Dalis teminių paveikslų buvo sukurti pagal užsakymus Lietuvos ir Maskvos kultūros ministerijoms, dailės fondams, muziejams. Nepaisant užsakomojo darbų pobūdžio, juose atpažįstamas charakteringas dailininko braižas: jautrumas, dėmesingumas aplinkai. Kas leidžia kalbėti apie chruščiovinio „atšilimo“ laikotarpiu įžvelgiamą švelniojo socrealizmo kryptį, į pirmą planą iškeliančią kokį nors žmogiškąjį ar gamtiškąjį elementą.
GALERIJOJE „KUNSTKAMERA“ SERGEJAUS GRAČIOVO (1922-1993) PARODA „KELIONĖS IR UOSTAI“
Nuo š. m. kovo 2 d. galerija „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius) kviečia į parodą „Kelionės ir uostai“, kurioje pristatomi kiek primiršti dailininko Sergejaus Gračiovo (1922-1993) kūrybos klodai.
Dailininkas Sergejus Gračiovas gyveno ir kūrė itin sudėtingu istoriniu laikotarpiu: formavosi pasaulinio karo metais, o kūrybos branda sutapo su pokariu, vėlesniais dešimtmečiais, kurie pasižymėjo dideliu ideologiniu spaudimu menininkams. Menininkas savaip spendė šį istorinių aplinkybių programuotą konfliktą. Yra sukūręs užsakominių, soc.realistinių kūrinių, tačiau drauge gynė savo, kaip menininko, laisvę, pasirinkdamas klajones ir kelionės, - tai buvo tam tikra eskapizmo forma, drauge ir paties gyvenimo kelio metafora. Judėjimas ir pauzė, kelias ir namai, kuomet kelyje ilgiesi ramybės ir atokvėpio, o jiems atėjus – tolimesnio judėjimo, tapo Gračiovo kūrybos leitmotyvais.
Parodą pradeda kameriniai šeimos narių portretai, atlikti impresionistine bei rusų peredvižnikų maniera. Ypatingai šilti dailininko vaikų kuriami portretai. Bene svariausi parodoje tampa darbai iš kelionių, kuriuose užfiksuoti matyti žmonės bei vaizdai. Gračiovo tapyboje atsiskleidžia plati egzotškų kraštų geografija: nuo Bosforo sąsiaurio atsiveriantis Stambulas, Šv. Vincento kyšulys Portugalijoje, Gurzufas Kryme, Kaukazo kalnai, Juodosios jūros ir Atlanto vandenyno pakrantės, Afrika, Kinija, - ir drauge įdėmus, ramus, subtilaus stebėtojo žvilgsnis į žmogų. Kadangi paroda retrospektyvinė, joje pristatomi ir vėlyvesni, Lietuvoje sukurti Vilniaus ir Kuršių Nerijos peizažai, marinistiniai darbai, žanrinės kompozicijos, natiurmortai.
Pasak Olgos Gračiovos: „Mėgstamiausias dailininko peizažo motyvas – jūra. Jis tapė Baltijos ir Juodosios jūros pakrantes, Atlanto vandenyną, taip pat Krymo ir Kaukazo kalnus, Lietuvos ežerus. Idėjų kūrybai S. Gračiovas sėmėsi lankydamasis Klaipėdos ir Kaliningrado uostuose, stebėdamas žvejų, laivų remonto įmonių darbininkų darbą, tapė pasieniečius, karo lakūnus.“
S. Gračiovas savo kūrybos kelią pradėjo miniatiūros meno studijomis Palecho meno mokykloje (1937–1941), po to – Ivanovo meno mokykloje (1941–1942). 1951-aisiais baigė studijas Lietuvos valstybiniame dailės institute, tapybą (pas prof. Vytautą Mackevičių). Nuo 1954-ųjų priimtas į Dailininkų sąjungą, o nuo 1952-ųjų aktyviai dalyvavo visose respublikinėse ir visuomeninėse parodose, kartu su kitais dailininkais atstovavo to meto Lietuvos meną. S. Gračiovo darbai eksponuoti Rygoje, Taline, Maskvoje ir kitose šalyse. Lietuvos ir Rusijos kultūros ministerijų užsakymu dailininkas tapė teminius paveikslus, kurie tapo užsakovų nuosavybe. S. Gračiovas iliustravo knygas. Jo piešinius spausdino laikraščiai ir žurnalai. 1982 m. dailininkui buvo suteiktas Nusipelniusio meno veikėjo vardas, apdovanotas „Švyturio“ žurnalo premija už piešinius ir plakatus. Dailininko darbų yra Lietuvos dailės muziejuje bei privačiose kolekcijose Kanadoje, JAV, Vokietijoje, Australijoje, Japonijoje, Olandijoje, buvusioje Jugoslavijoje. Paskutinė dailininko darbų paroda buvo surengta 2003 m.
Paroda galerijoje „Kunstkamera“ veiks iki š. m. balandžio 6 d.
