ALGIMANTAS KEZYS gimė 1928 m. Vilkaviškio apskrityje, Vištytyje. Pradžios mokyklą pradėjo lankyti Kybartuose, baigė Vilniuje. Prieš šeimai pasitraukiant į Vakarus 1944 metais, jis buvo baigęs Vilniaus III gimnazijos penkias klases. Gimnazijos baigimo atestatą 1949 m. įsigijo Diepholzo lietuvių gimnazijoje. Atvykęs 1950 m. į Jungtines Amerikos valstijas, įstojo į Jėzuitų ordiną ir 1961 m. buvo įšventintas kunigu.
Priklausydamas lietuvių jėzuitų provincijai jis darbavosi tarp lietuvių Čikagoje ir kituose Amerikos miestuose. Čikagoje įsteigė Lietuvių Foto Archyvą, Amerikos Lietuvių Bibliotekos leidyklą, keletą metų vadovavo Jaunimo Centrui Čikagoje, redagavo ir leido knygas bei fotoalbumus. Fotografijos menu susidomėjo dar būdamas studentas, apie 1958 metus. 1964 m. pradėjo rengti personalines fotografijų parodas Čikagos Čiurlionio galerijoje ir kitose lietuvių kolonijose. 1965 m. buvo pakviestas eksponuoti savo darbus Čikagos Meno Institute, o po to ir kituose žymesniuose meno centruose Amerikoje, Europoje ir net Tolimuosiuose Rytuose. 1980 m. Kezys įsteigė Čikagoje galeriją, kuri rengė lietuvių meno parodas, leido katalogus ir puoselėjo lietuvių meną JAV. Yra suredagavęs keletą veikalų apie Amerikos lietuvių veiklą bei pasirūpinęs jų išleidimu. Tarp jų – „Pensilvanijos mokykla“, „Lietuvis dailininkas išeivijoje“, „Faces of two worlds“, „The Art of Viktoras Petravičius“, Romualdo Požerskio fotografijų albumas „Atlaidai – Lithuanian Piligrimage“, meno parodų katalogai „Lithuanian Art ‘88“, „Lithuanian Art ‘89“, „Religija lietuvių mene“ ir kt. Aktyviai dalyvauja Amerikos lietuvių spaudoje skelbdamas meno parodų bei knygų recenzijas. 1991 m. už fotografijos meną jam paskirta JAV LB Kultūros Tarybos premija.
„Kezys veikiau yra santūrus, nešališkas gyvenimo stebėtojas, negu jo dalyvis. Nei abejingas, nei pasiduodantis, jis nekelia savęs virš gyvenimo, bet stovi atskirai, nuošaliau. Jo fotografijose retai kada pasirodo žmonės, nebent kaip formalūs dizaino elementai, kartkartėmis – kaip vienišo žmogaus sudėtingame pasaulyje išraiška. Ar tai autobiografiška? Daugelį jo nuotraukų būtų galėjęs nufotografuoti bet kas, bet kokioje vietoje, bet kada“.
Viktorija Matranga. Iš neskelbto rankraščio, 1984
Algimantas Kezys. A Retropsective Retrospektyva. Vilnius: ETHNOS ’91, 1995, p.321-322.
ALGIMANTAS KEZYS. ARCHITEKTONIKA
„Kalbant apie Algimanto Kezio fotoestetiką, pirmiausia krenta į akis jo fotografijų santūrumas. Daugiausiai jis fotografuoja architektūrą: dangoraižių metalo ir betono konstrukcijas, atspindžius stikle, akcentuodamas formas, tūrius bei linijas. Jam įdomus konstruktyvinis elementas: tiltų ir viadukų inžinerinės konstrukcijos, kelių infrastruktūra. Įdomus ir medis, tačiau tiek, kiek jo šakų labirintas atsispindi kaimyninio dangoraižio stikluose. Įdomus ir žmogus, tačiau tiek, kiek savo menku masteliu atskleidžia dangoraižio didybę. Įdomi ritmiška parkavimo aikštelėje sustatytų mašinų eilė. Erdvinių tūrių architektonika, jų santykiai, linijų geometrija, aštriai juodai–balti šviesos ir šešėlių kontrastai – visa tai yra esminiai Kezio ankstyvos fotografijos bruožai.
Tokia estetika labai skiriasi nuo tos, kuri būdinga Lietuvos fotografijos mokyklai, prie kurios esame įpratę visi, auge sovietinėje ar posovietinėje Lietuvoje. Čia dominavo humanistinė fotografija, kildinama iš Henri Cartier–Bressono (1908–2004) ar Brassaï (1899–1984). Jos centre – žmogaus, asmenybės portretas, unikalus jo gyvenimo momentas, per kurį atsiskleidžia visa jo gyvenimo istorija.
Keziui (bent jau ankstyvuoju jo kūrybos etapu) žmogus ir jo egzistencinė situacija tarsi nėra įdomi. Jis neturi jokių pretenzijų plėtoti psichologinę, humanistinę fotografiją. Tai fotografija žmogaus, kuris susitaikęs su savo emigrantišku vienišumu megapolio raizgalynėje. Tai fotografija kunigo, kuris įpratęs saugoti išpažinties paslaptį.
Taigi, Lietuvos masteliu Kezio fotografija yra tikrai autsaideriška. Ji neturi sąlyčio taškų nei su tradicine Lietuvos fotografijos mokykla, nei su taip vadinamos „nuobodulio estetikos“ fotografijoje adeptais (kurie išlieka toje pačioje humanistinėje paradigmoje), nei su reportažinės ar reklamos/mados fotografijos plėtotojais.
Tačiau pasaulinės fotografijos istorijos mastu Kezys, be abejo, nėra vienišas, o tampa tam tikros, būtent – formalistinės fotografijos tradicijos plėtotoju. Jo kūryba yra organiška bent jau dvejuose kontekstuose. Visų pirma, keziška estetika turi daug sąlyčio taškų su XX a. III d–mečio rusų avangardo fotomenininkais, tokiais kaip El Lissitzky (1890–1941) ar Alexander Rodchenko (1891–1956), kurie plėtojo formalistinius – suprematistinius eksperimentus ir įėjo į istoriją kaip didieji Rusijos XX a. I p. avangardistai.
Kitas kontekstas, kuriam Kezio stilistika yra sava – tai taip vadinama „architektūrinė fotografija“, kurią, savo ruožtu, galima kildinti iš vokiškojo Bauhauzo bei konstruktyvizmo. Būtent Bauhuzas inspiravo tokius menininkus kaip Hugo Schmölz (1879–1938) Vokietijoje, László Moholy–Nagy (1895–1946, Vengrija–Europa–JAV) ar Boris Ignatowitsch (1899–1976) Sovietų Sąjungoje. Ypatingai verta paminėti Kezio giminingumą Hugo Schmölz fotografijai, kuri tradiciškai įkomponuojama vokiško „naujojo daiktiškumo“ (Neue Sachlichkeit) paradigmoje. Joje bet kokie objektai yra atsiejami nuo bet kokių emocinių – psichologinių – subjektyvistinių implikacijų, išaukštinant jų objektyvią, formalią, kartais, regis, redukuotą iki teoremos ar lygties, iki matematinių santykių, prigimtį. Tokioje fotografijoje nėra vietos ašarai ant vaiko skruosto. Tačiau tokia fotografija užburia beveik graikiška proporcijų harmonijos paieška.
Ši formalistinė paradigma, būdinga ir Algimantui Keziui, yra labai netradicinė lietuviškos fotografijos kontekste, tačiau be jos Lietuvos fotografijos istorija stokotų labai svarbaus puslapio. "
dr. Simona Makselienė
Menotyrininkė
ALGIMANTAS KEZYS. ARCHITEKTONIKA
2013 m. spalio 10 – gruodžio 2 d. Vilniuje, galerijoje “Kunstkamera” (Ligoninės g. 4) veiks Algimanto Kezio (g. 1928) fotografijos darbų paroda „Architektonika“.
Spalio mėnesį galerija „Kunstkamera“ kviečia susipažinti su miestovaizdžio, architektūrine fotografija. Eksponuojamoje parodoje prisatoma vieno ryškiausių išeivijos menininkų, lietuvių meninės kultūros puoselėtojo, menotyrininko, rašytojo, filosofo, teologo Algimanto Kezio (g. 1928) kūryba.
Susitapatinimas su urbanistine aplinka, dramatiški formų kontrastai, šviesos ir šešėlių kontūrai, kampuoti, aštrūs ir plastiški, laisvi architektūrinių elementų motyvai sudaro Kezio fotografijų estetiką. Savo kūryboje „Kezys veikiau yra santūrus, nešališkas gyvenimo stebėtojas, negu jo dalyvis. Nei abejingas, nei pasiduodantis, jis nekelia savęs virš gyvenimo, bet stovi atskirai, nuošaliau. Jo fotografijose retai kada pasirodo žmonės, nebent kaip formalūs dizaino elementai, kartkartėmis – kaip vienišo žmogaus sudėtingame pasaulyje išraiška,“ - pastebi Viktorija Matranga.
Lietuvos fotografijos kontekste A. Kezio kūryba yra visai kitokia, svetima humanistinei vaizdavimo tradicijai. Ir kaip pastebi S. Makselienė: „Ji neturi sąlyčio taškų nei su tradicine Lietuvos fotografijos mokykla, nei su taip vadinamos „nuobodulio estetikos“ fotografijoje adeptais (kurie išlieka toje pačioje humanistinėje paradigmoje), nei su reportažinės ar reklamos/mados fotografijos plėtotojais. Tačiau pasaulinės fotografijos istorijos mastu Kezys, be abejo, nėra vienišas, o tampa tam tikros, būtent – formalistinės fotografijos tradicijos plėtotoju.“
A. Keziui būdingas platus akiratis. Jis kritikų apibūdinamas kaip poetas ir realistas, romantikas ir abstrakcionistas, ir netgi savojo laiko istorijos liudytojas. Pasak A. Rudzevičienės „Miestovaizdžius jis paverčia mitologine arena, kurioje archetipinių ir modernios civilizacijos ženklų sintezė sukuria emocinę ir intelektualią įtampą.“ Parodoje „Architektonika“ pristatoma keturiasdešimt juodai-baltų sidabro bromido architektūrinių fotografijų, apimančių XX a. 7-10 deš. laikotarpį.
Nuo 1964 m. A. Kezys pradėjo rengti personalines fotografijų parodas Čikagos Čiurlionio galerijoje ir kitose lietuvių kolonijose. 1965 m. buvo pakviestas eksponuoti savo darbus Čikagos Meno Institute, o po to ir kituose žymesniuose meno centruose Amerikoje, Europoje, Tolimuosiuose Rytuose.
Paroda veiks 2013 m. spalio 10 – gruodžio 2 d.
Galerijos darbo laikas: II–V: 10–18 val., VI: 12–16 val.
Papildoma informacija:
Inesa Kuliavaitė
Meno rinkos agentūros marketingo vadovė
Tel. +370 672 12837
El. p. inesa@menorinka.lt
