Paroda · 2014
Vitolis Trušys l Sutemų šviesa l 2014 II-III
Plakatas Užtemimas 1967, drb., al., koliažas, 110 x 100 Sutemos 1970, drb., al., 100 x 80 Signatūra: VK: parašas 70 Tvenkinys 1996, drb., al., 72 x 116 Durys 1998-1999, drb., al., 81 x 100 Skroblai 2003, drb., al., 100 x 81 Arimuose 1995, drb., al., 81 x 131 Link horizonto 1995, drb., al., 97 x 130 Apleistas 1994, drb., al., 97 x 130 Nostalgija 2004, drb., al., 66 x 100 Sutemų šviesa 1995, drb., al., 116 x 81 Signatūra: AD: VT95 Pročkelė 2010, drb., al., 90 x 60 Kamienas 2003–2004, drb., al., 100 x 74 Vilties langelis 2012, drb., al., 60 x 80 Atodrėkis 2001, popierius, pastelė, 50 x 65 Tirpsta ledas 2001, popierius, pastelė, 50 x 65 Vaiduoklių guolis 2001, popierius, pastelė, 50 x 65 Ledinė diena 2005, popierius, pastelė, 65 x 50 Beviltiška diena 2001, popierius, pastelė, 65 x 50 Jaunystės užeiga 2001, popierius, pastelė, 65 x 50 Pakalnėje 1999, popierius, pastelė, 63 x 49 Rūkana 1999, popierius, pastelė, 63 x 49 Rudens kelias 82 1982, akvarelė, 21.5 x 29.5 Potvynis 87 1987, akvarelė, 21.5 x 29.5 Ledai tirpsta 82 1982, akvarelė, 21.5 x 29.5 Pirmas sniegas 82 1982, akvarelė, 21 x 29.5 Pušis 86 1986, akvarelė, 21.5 x 29.5 Medžių eilutė 82 1982, akvarelė, 20 x 24 Atramos taškas 1967, drb., al., koliažas, 110 x 100 Sign. AK: parašas Rudens metamorfozė 1967, drb., al., 129 x 120 Sign. VD parašas 67
ALGIMANTAS VITOLIS TRUŠYS gimė 1936 m. rugsėjo 16 d. Kaune. Vaikystės ir paauglystės metai praėjo Pušalote. 1955-1961 m. jis studijavo Vilniaus valstybiniame dailės institute. Algimantas Vitolis Trušys - tapytojas monumentalistas. Nuo 1961 m. jis pradėjo dirbti Šiaulių pedagoginiame institute (dabar - Šiaulių universitete) dėstytoju, tapo docentu, profesoriumi, ėjo Piešimo, Dailės didaktikos katedrų vedėjo pareigas. Nuo 1974 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Šiauliuose yra tokių reikšmingų monumentalių dailininko kūrinių kaip mozaikos Dramos teatre, Šiaulių ligoninės Chirurgijos skyriuje, Šiaulių kolegijoje, ant miesto bibliotekos Vytauto gatvėje fasado, mozaikiniai poeto Jovaro, prof. St. Šalkauskio, prof. M. Biržiškos, pianisto I. Prielgausko portretai ir daugelis kitų kūrinių. Už mozaiką "Iš lietuvių mitologijos" Vilniaus universitete Algimantui Vitoliui Trušiui suteikta valstybinė premija.
Dailininkas sukūrė daugybę portretų, peizažų, istorinių paveikslų, juos kūrė pieštuku, akvarele, pastele, aliejumi, koliažo, freskos, sgrafito, mozaikos technikomis. Jis nuėjo kelią per realizmą, opartą, abstrakcionizmą, simbolizmą, dekoratyvizmą, istorizmą iki viską apimančio ir vainikuojančio regionalizmo su principiniu gyvenimiškosios pozicijos ir nuo jos priklausančios meninės raiškos deklaravimu. Jo kūriniai išsisklaidė pas žmones, suaugo su sienomis interjeruose ir eksterjeruose, gyvena žurnaluose ir albumuose. Algimanto Vitolio Trušio tapybos ir akvarelės darbų turi įsigiję Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Klaipėdos muziejai, privatūs kolekcininkai Olandijoje, Danijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Rusijoje.
Algimantas Vitolis Trušys yra kūrybos entuziastas, nuolat ieškąs meninės raiškos naujovių, bet pastovus meile gimtajam kraštui ir jo žmonėms.
Parengta pagal www.su.lt
http://www.su.lt/apie-siauliu-universitet-/apsu-kuo-didziuojames/7301-algimantas-vitolis-truys
Labai mėgstu ankstyvą pavasarį, kai dar nėra žalumos, ir vėlyvą rudenį, kai žaluma išnyksta. Todėl viskas paveiksluose tarsi dvelkia pilkuma. Noriu atskleisti subtilesnių spalvų grožį. Kuriu taip, kaip jaučiu.
Vitolis Trušys
http://sena.psvb.lt/biblioteka_spaudoje/2011/prof-vitolis-trusys.pdf
SUTEMŲ ŠVIESA PAGAL VITOLĮ TRUŠĮ
Vitolis Trušys savo kūrybinį kelią pradėjo tuo pat metu, kaip ir visa vadinamoji „tyliųjų modernistų“ karta (V. Antanavičius, V.Kisarauskas, V. Šerys, K. Zimbytė, Š. Šimulynas, L. Katinas ir kt.). Dar iki 1970-ųjų jis sukuria savo pirmuosius modernistinius abstrakčius ar pusiau abstrakčius darbus, taip pat koliažus. 1970-aisiais jis jau gali džiaugtis personaline paroda dailės salone buvusioje P. Cvirkos gatvėje, kuri veikė... vieną dieną, mat „struktūros iš viršaus“ skubiai ją vetavo. Savo drąsa ir novatoriškumu ankstyvieji Trušio darbai nenusileidžia „tyliųjų modernistų“ kūrybai, o dažnai yra jų įkvėpimo šaltinis.
Maždaug nuo 1980-ųjų Vitolio Trušio stilistika radikaliai pasikeičia. Jis pereina prie hiperrealizmo, turinčio metafizinės tapybos aidą. Hiperrealizmas niekuomet nebuvo populiari Lietuvos dailės srovė, ji turėjo mažai adeptų, iš kurių bene ryškiausias – Algimantas Švėgžda. Trušio hiperrealizmas yra savitas; skirtingai nei Švėgždos, jo pamėgti motyvai yra ne objektai (natiurmortai), bet peizažai. Ne bet kokie peizažai, o... itin nykūs, monotoniški tiek linijų, tiek spalvinės gamos prasme, Aukštaitijos arimų peizažai. Arimai, dangus ir horizonto linija – tokie minimalistiniai kai kurie Trušio peizažai. Kituose – apleistos bažnyčios ar kiti statiniai, kartais apšviesti išsklaidyta, ryškių šešėlių nekuriančia sutemų ar priešaušrio šviesa. Savo nuotaika tokios erdvės primena metafizinę tapybą, kurios dainiai buvo italas Giorgio de Chirico (1888–1978) bei amerikietis Edward Hopper (1882–1967). Tai tuščios erdvės, kurios kupinos paslaptingo nežinia-ko-buvimo, nežinia-ko-laukimo ir nežinia-ko-nutikimo nuojautos. Jos gasdina savo tuštuma, kuri primena tuštumą prieš ar po nusikaltimo ar fatališko įvykio. Tai post-apokaliptikos poetika.
Vitolio Trušio kūryba drauge yra ir lietuviška vieno žymiausių JAV dailininkų Andrew Wyeth (1917–2009) paralelė. Menotyrininkai, kalbėdami apie Wyeth, pabrėžia, kad jam įtaką padarė rašytojo Henry David Thoreau kūryba (“Voldenas, arba gyvenimas miške” – išverstas ir į lietuvių kalbą), kurioje kalbama apie paprastą, asketišką gyvenimą gamtoje ir su gamta, tenkinant pagrindinius žmogaus poreikius ir atsisakant bet ko, kas yra perteklinio. Wyeth vaizduodavo ganėtinai nykius Pensilvanijos ir Maino peizažus, Trušys – itin panašius Aukštaitijos ir Žiemgalos. Tokius peizažus, kuriuose nėra kalnų ar upių, išraiškingų medžių ar reljefų yra bene sunkiau perteikti, nes juose nėra prasminės ašies ar centro, už kurio būtų galima “užsikabinti”. Vieninteliu atspirties tašku tampa horizonto linija ar ariamų dirvonų vertikalės, tokiu būdu formuojama labai asketiška, minimalistinė kompozicija, kuri derinama su, galima sakyti, skurdžia spalvine 2-3 tonų gama. Jokio išsišokimo, jokio efektų ieškojimo – tik pažliugusių dirvonų kvapas ir atsiskyrėliška kelionė per juos.
Viena iš aplinkybių, kuri paaiškina Vitolio Trušio meistrišką žemės stichijos perteikimą galbūt yra ta, kad jis yra dailininkas – monumentalistas, daugelio mozaikų (tame tarpe – pagoniškų Lietuvos dievų panteono prie Klasikinių kalbų katedros Vilniaus Universitete, 1974–1978) autorius. Mozaikininkai dirba su akmenimis, rieduliais, tad vaikščiojimas po laukus ieškant mozaikoms tinkamos medžiagos yra, matyt, dažnas Vitolio Trušio užsiėmimas. Kaip ir monotoniškas akmenų rūšiavimas pagal atspalvius ir jų skaidymas ruošiant medžiagą mozaikoms. Akivaizdu, kad šis žmogus išmano ir jaučia žemės – jos materijos, faktūros, taip pat akmenų – magiją. Žemė jam nėra padėklas, ant kurio viskas sustatyta, ar grindys, kuriomis vaikščioja paveikslo veikėjai, ne. Ji ir yra pagrindinė veikėja, kurio portretą dailininkas kuria savo peizažais. Drauge, reikia pastebėti, žemė nėra vaizduojama taip buitiškai realistiškai, kaip Jean-François Millet darbuose, kuriuose ji yra tikras vargo šaltinis, tačiau yra savotiškai apvaloma, poetizuojama ir sutaurinama.
Atskiras elementas yra apleisti statiniai, kurie ir kuria tą post-apokaliptinę Trušio darbų nuotaiką. Jų apleistumas ateina ne iš skurdo, o iš realaus metafizinio apleistumo, kuomet kažkas kažką palieka, nes atėjo tam laikas. Tai statiniai su atsivėrusiom tuštumom juose, o jeigu tas statinys yra apleista bažnyčia, darosi realiai baugu. Jie skleidžia šaltį ir tampa laiko, išsitesiančio į amžinybę, (ne)veikimo liudininkais. Tad laikas yra dar viena metafizinių Vitolio Trušio peizažų dimensija.
Galiausiai – portretai. Vitolis Trušys sukūrė nemažą portretų galeriją, kurie yra labai saviti. Dažniausiai tai būna biustai, komponuojami darbo apačioje, atveriantys aukštą perspektyvą ir savotiškai papildantys už portretuojamųjų esantį peizažą. Kadangi hiperrealizmas yra draugiškas portreto žanrui, šiuose darbuose galima iš tiesų grožėtis meistrišku Trušio piešiniu, plona nepastozine tapyba, precizišku darbo išbaigtumu. Įdomus paradoksalus hiperrealizmo efektas (būdingas ne tik Trušio kūrybai, bet apskritai visai srovei) yra tas, kad hiper-realistiškumas nereiškia natūralistiškumo ar buitinio realizmo, atvirkščiai: tikrai hiperrealistine maniera sukurtas kūrinys visuomet yra savotiškai poetiškas, o objektai jame atrodo netgi idealizuoti. Savotiškai sugrįžtama prie pirmųjų XIX a. fotografijų, kurias norint padaryti žmonėms tekdavo ilgai pozuoti, o šiam įvykiui jie pasipuošdavo, susikaupdavo, įdėmiai žvelgdavo į objektyvą.
Apibendrinant Vitolio Trušio molbertinę kūrybą galima pasakyti, kad jis kuria – ir sukuria – savotišką idiosinkratinį pasaulį, su savu reljefu, koloritu, apšvietimu ir atmosfera. Pasaulį, kuris mūsų protėviams galbūt primintų vaizdą pro nedidelį trobos langą, tačiau XXI a. žmonėms jis veikiau primena... post-apokaliptinį kompiuterinį žaidimą (yra toks žanras). Čia ir slypi tokio meno žavesys bei aktualumas.
dr. Simona Makselienė, menotyrininkė
SUTEMŲ ŠVIESA PAGAL VITOLĮ TRUŠĮ
Š. m. sausio 24 d. (penktadienį) 17 val. galerija „Kunstkamera“ kviečia į Vitolio Trušio tapybos parodos „Sutemų šviesa“atidarymą.
Vitolis Trušys savo kūrybinį kelią pradėjo tuo pat metu, kaip ir visa vadinamoji „tyliųjų modernistų“ karta (V. Antanavičius, V.Kisarauskas, V. Šerys, K. Zimbytė, Š. Šimulynas, L. Katinas ir kt.). Dar iki 1970-ųjų jis sukuria savo pirmuosius modernistinius abstrakčius ar pusiau abstrakčius darbus, taip pat koliažus. Savo drąsa ir novatoriškumu ankstyvieji Trušio darbai nenusileidžia „tyliųjų modernistų“ kūrybai, o dažnai yra jų įkvėpimo šaltinis.
Maždaug nuo 1980-ųjų Vitolio Trušio stilistika radikaliai pasikeičia. Jis pereina prie hiperrealizmo, turinčio metafizinės tapybos aidą. Hiperrealizmas niekuomet nebuvo populiari Lietuvos dailės srovė, ji turėjo mažai adeptų, iš kurių bene ryškiausias – Algimantas Švėgžda. Trušio hiperrealizmas yra savitas; skirtingai nei Švėgždos, jo pamėgti motyvai yra ne objektai (natiurmortai), bet peizažai.
Vitolio Trušio kūryba drauge yra ir lietuviška vieno žymiausių JAV dailininkų Andrew Wyeth (1917–2009) paralelė. Menotyrininkai, kalbėdami apie Wyeth, pabrėžia, kad jam įtaką padarė rašytojo Henry David Thoreau kūryba (“Voldenas, arba gyvenimas miške” – išverstas ir į lietuvių kalbą), kurioje kalbama apie paprastą, asketišką gyvenimą gamtoje ir su gamta, tenkinant pagrindinius žmogaus poreikius ir atsisakant bet ko, kas yra perteklinio. Vitolio Trušio peizažuose vieninteliu atspirties tašku tampa horizonto linija ar ariamų dirvonų vertikalės, tokiu būdu formuojama labai asketiška, minimalistinė kompozicija, kuri derinama su, galima sakyti, skurdžia spalvine 2-3 tonų gama. Jokio išsišokimo, jokio efektų ieškojimo – tik pažliugusių dirvonų kvapas ir atsiskyrėliška kelionė per juos. Viena iš aplinkybių, kuri paaiškina Vitolio Trušio meistrišką žemės stichijos perteikimą galbūt yra ta, kad jis yra dailininkas – monumentalistas, daugelio mozaikų (tame tarpe – pagoniškų Lietuvos dievų panteono prie Klasikinių kalbų katedros Vilniaus Universitete, 1974–1978) autorius.
Taigi, Vitolio Trušio molbertinė kūryba sukuria savotišką idiosinkratinį pasaulį, su savu reljefu, koloritu, apšvietimu ir atmosfera. Pasaulį, kuris mūsų protėviams galbūt primintų vaizdą pro nedidelį trobos langą, tačiau XXI a. žmonėms jis veikiau primena... post-apokaliptinį kompiuterinį žaidimą. Čia ir slypi tokio meno žavesys bei aktualumas.
Paroda veiks galerijoje Kunstkamera (Ligoninės g. 4, Vilnius) iki
2014 m. kovo 1 d. (darbo laikas: II-V: 10-18 val., VI: 10-16 val.). Parodos atidarymas – 2014 m. sausio24 d. 17 val. Maloniai kviečiame apsilankyti.