ĮVADAS Į ŽALIĄ
Jeigu reikėtų išrinkti leitmotyvinę lietuviškos dailės spalvą, ja neabejotinai taptų žalia. Neveltui tai pripažino ir tautinės Lietuvos vėliavos kūrėjai (J. Basanavičius. T. Daugirdas ir A. Žmuidzinavičius), o dar anksčiau ji, drauge su mėlyna, figūravo ir tautinėje kokardoje, kuria puošėsi 1794 m. T. Kosciuškos sukilimo dalyviai – Vilniaus gvardiečiai. Žalia spalva buvo ir Mažosios Lietuvos vėliavoje. Ironiška, bet žalia buvo ir viena iš sovietinės Lietuvos TSR vėliavos spalvų.
Žalia spalva nėra tarp pagrindinių spektro spalvų. Ji yra tarpinė, gaunama sumaišius geltoną ir mėlyną. Priklausomai nuo to, geltono ar mėlyno pigmento joje yra daugiau, žalia gali svyruoti nuo šiltos iki šaltos. Jos atspalvių gali būti įvairiausių: alyvuogių, nefrito, smaragdo, turkio, jūros, miško, avokadų… Žalia gali būti pavasariškos žolės žalumo ar sodraus šalto pamėlynavimo.
Tradiciškai žalia spalva simbolizuoja gamtą, gyvybingumą, pumpurus, veržlumą, jaunystę… Bet ir pavydą, o ši asociacija kyla nuo graikiško žodžio cholē, kuri reiškia vieną iš bazinių žmogaus skysčių – tulžį, kuri yra žalia.
Vis dėlto daugiausiai ir visų pirma žalia spalva yra gamtos spalva. Todėl ji dominuoja daugelyje peizažų. Peizažo vaizdai, gamta, taigi, ir žalia spalva veikia raminančiai ir stabilizuojančiai. Ji malšina konfliktus, yra taikdariška spalva, susijusi, be kita ko, ir su naivumu, nepatyrimu.
Ši paroda pristato įvairias žalios spalvos variacijas. Iš pirmo žvilgsnio ji eklektiška, tačiau vientisumo įgauna pastebėjus, kad beveik gelsva žalia ir šalta, beveik mėlyna žalia turi vieną bendrą vardiklį – spektro bangą, kurios ilgis 520-570 nm, o dažnis – 575-525 THz.
Įdomu, tačiau visiškai nekeista atrasti, kad žalia spalva tokia reikšminga lietuviškai dailei. Ir ne todėl, kad joje stipri peizažinė tradicija. Greičiau atvirkščiai: peizažų tiek daug, kadangi norime būti žalios spalvos apsuptyje, o ją patogiausia eksploatuoti peizažo rėmuose. Tapyba savotiškai kompensuoja lietuvio nostalgiją gamtai. Esame vis dar truputėlį pagonys... :)
Simona Makselienė, menotyrininkė / 2014 V 01
Jonas Buračas (1898-1977)
Adomas Galdikas (1893-1969)
Rimtas Kalpokas (1908-1999)
Česlovas Kontrimas (1902-1989)
Vaclovas Kosciuška (1911–1984)
Algimantas Jonas Kuras (g. 1940)
Pranas Lapė (1921–2010)
Vladas Karatajus (g. 1925)
Leonas Katinas (1907-1984)
Jonas Maldžiūnas (g. 1956)
Juozas Mikėnas (1901–1964)
Alfonsas Motiejūnas (1912–1979)
Valerija Ostrauskienė (1927-1997)
Algirdas Petrulis (1915–2010)
Pranciškus Porutis (1924–2009)
Augustinas Savickas (1919–2012)
Bronius Uogintas (1913-1988)
Adomas Varnas (1879-1979)
ĮVADAS Į ŽALIĄ
Galerija „Kunstkamera“ š. m. gegužės 2 -24 d. kviečia į parodą – „Įvadas į žalią“. Joje pristatoma 18 autorių bei arti 30 tapybos darbų.
Kiekvieną didelį tapytoją su savo autentiška ir originalia tapybos sistema galima suvesti į tam tikrą spalvų schemą. Pavyzdžiui, jeigu mes kalbame apie olandų tapytoją Vincentą van Gogą, tai jį apibūdinančios spalvos yra geltona ir mėlyna. Lietuvių tapytoją Augustiną Savicką ryškiausiai apibūdina žalia ir raudona. Šios spalvos jo kūryboje yra labai ryškios ir pabrėžia dailininko gyvenimišką, žmogišką, menininkišką vitališkumą, kuriuo jis tikrai buvo apdovanotas, – viename interviu yra sakiusi menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė.
Šioje parodoje dominuoja žalia spalva. Jos temą atskleidžia autorių Augustino Savicko, Jono Buračo, Adomo Galdiko, Vaclovo Kosciuškos, Algimanto Jonao Kuro, Leono Katino, Algirdo Petrulio, Adomo Varno bei kitų kūriniai.
Juk jeigu reikėtų išrinkti leitmotyvinę lietuviškos dailės spalvą, ja neabejotinai taptų žalia. Neveltui tai pripažino ir tautinės Lietuvos vėliavos kūrėjai (J. Basanavičius. T. Daugirdas ir A. Žmuidzinavičius), o dar anksčiau ji, drauge su mėlyna, figūravo ir tautinėje kokardoje, kuria puošėsi 1794 m. T. Kosciuškos sukilimo dalyviai – Vilniaus gvardiečiai. Žalia spalva buvo ir Mažosios Lietuvos vėliavoje. Ironiška, bet žalia buvo ir viena iš sovietinės Lietuvos TSR vėliavos spalvų.
Žalia spalva nėra tarp pagrindinių spektro spalvų. Ji yra tarpinė, gaunama sumaišius geltoną ir mėlyną. Priklausomai nuo to, geltono ar mėlyno pigmento joje yra daugiau, žalia gali svyruoti nuo šiltos iki šaltos. Jos atspalvių gali būti įvairiausių: alyvuogių, nefrito, smaragdo, turkio, jūros, miško, avokadų… Žalia gali būti pavasariškos žolės žalumo ar sodraus šalto pamėlynavimo.
Tradiciškai žalia spalva simbolizuoja gamtą, gyvybingumą, pumpurus, veržlumą, jaunystę… Bet ir pavydą, o ši asociacija kyla nuo graikiško žodžio cholē, kuri reiškia vieną iš bazinių žmogaus skysčių – tulžį, kuri yra žalia.
Vis dėlto daugiausiai ir visų pirma žalia spalva yra gamtos spalva. Todėl ji dominuoja daugelyje peizažų. Peizažo vaizdai, gamta, taigi, ir žalia spalva veikia raminančiai ir stabilizuojančiai. Ji malšina konfliktus, yra taikdariška spalva, susijusi, be kita ko, ir su naivumu, nepatyrimu.
Ši paroda pristato įvairias žalios spalvos variacijas. Iš pirmo žvilgsnio ji eklektiška, tačiau vientisumo įgauna pastebėjus, kad beveik gelsva žalia ir šalta, beveik mėlyna žalia turi vieną bendrą vardiklį – spektro bangą, kurios ilgis 520-570 nm, o dažnis – 575-525 THz.
Įdomu, tačiau visiškai nekeista atrasti, kad žalia spalva tokia reikšminga lietuviškai dailei. Ir ne todėl, kad joje stipri peizažinė tradicija. Greičiau atvirkščiai: peizažų tiek daug, kadangi norime būti žalios spalvos apsuptyje, o ją patogiausia eksploatuoti peizažo rėmuose. Tapyba savotiškai kompensuoja lietuvio nostalgiją gamtai. Galbūt, esame vis dar truputį pagonys...
Paroda veiks 2014 m. gegužės 2 – 24 d.
Galerijos darbo laikas: II–V: 10–18 val., VI: 12–16 val.
Daugiau informacijos tel. +370 615 29023 / info@menorinka.lt / www.kunstkamera.lt
