SOFIJA ROMERIENĖ (1885–1972)
SOFIJOS PASAULIS
Š. m. balandžio 23 d. (ketvirtadienį) galerijoje „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius) atidaroma Sofijos Romerienės (Zofia Romer, 1885 - 1972) paroda „Sofijos pasaulis“. Paroda galerijoje veiks iki gegužės 23 d.
Sofija Romerienė – tapytoja, raižytoja, piešėja. Vilniaus gydytojo Tadeušo Dembowskio ir krokuvietės Matildos Grosse duktė. Dailės mokėsi privačiai pas tapytoją Eleną Römerytę ir Vilniaus piešimo mokykloje. Taip pat studijavo Krokuvoje ir Miunchene pas kūrėjus Simoną Hollosy ir Karlą Rotą, vėliau – Paryžiuje pas Žaką Emilį Blanšą ir Luką-Olivjė Mersoną. Ištekėjusi už dvarininko, ekonomisto ir visuomenės veikėjo Eugenijaus Romerio, apsigyveno Tytuvėnų dvare. 1941 m. birželį kartu su vyru buvo ištremta į Komijos ATSR (Komijos Autonominė Tarybų Socialistinė Respublika). Mirus vyrui, 1943 m. kartu su Lenkijos ambasada evakavosi į Teheraną (Iranas). Keletą metų praleidusi Kaire (Egiptas), išvyko į Angliją. 1950 m. apsigyveno Kanadoje, iš pradžių Sent Adelėje, vėliau Monrealyje. 1955 m. persikėlė į Vašingtoną (JAV), tačiau po aštuonerių metų sugrįžo į Monrealį, kur ir mirė 1972 m. Buvo Amerikos meno lygos (American Arts League) narė.
Šiandieną nepelnytai primiršta kūrėja tapė aliejumi, akvarele, piešė pieštuku ir pastele, sukūrė nemažai grafikos darbų. Dr. Jolanta Širkaitė 2005 metais išleistoje monografijoje „Dailininkė Sofija Romerienė” pastebi, jog „S. Romerienės kūrybai būdingas realizmas, raiškus piešinys, lengvas modeliuojantis potėpis, vaiskus, dažniausiai šaltų tonų koloritas. Aliejinėje ir pastelinėje tapyboje vyrauja portretai. Dailininkė sukūrė žymių tarpukario Lietuvos ir Vilniaus krašto mokslo ir visuomenės veikėjų, literatų, šeimos narių atvaizdų (Sofija Romerienė yra nutapiusi K. Griniaus, A. Merkio, advokato V. Stašinskio, J. Tonkūno, J. Tumo-Vaižganto, A. Jakšto-Dambrausko, Maironio ir daugelio kitų iškilių žmonių portretus), natiurmortų. Akvarelinei tapybai taip pat būdingas skaidrus potėpis, šviesus koloritas. Dailininkės kūryba glaudžiai susijusi su jos biografija, kelionėmis. Nors pokario metais daugiausia tapė užsakyminius portretus, šio laikotarpio jos kūryboje galima atrasti ir laisvalaikiu tapytus spalvingus arabų tipus, Kairo vaizdus, rūmų interjerus Egipte, nedidelio formato peizažus ir natiurmortus. Grafinėje kūryboje Sofija Romerienė dirbo vario raižinio, sausos adatos ir akvatintos technika. Estampuose ir piešiniuose vaizdavo Tytuvėnų, su kuriais siejo gražiausias gyvenimo akirmirkas, ir aplinkinių vietovių gamtos motyvus, architektūrinius miestų ir miestelių peizažus, portretus, buities scenas“.
Sofija Romerienė yra surengusi nemažai personalinių parodų. Jos kūriniai eksponuoti parodose Kaune, Vilniuje, Rygoje, Krokuvoje, Lvove, Paryžiuje, Kaire, Londone, Montrealyje, Vašingtone, Niujorke.
Galerijoje „Kunstkamera” (Ligoninės g. 4, Vilnius) rengiamoje parodoje „Sofijos pasaulis” siekiama visuomenei priminti apie šios iškilios dailininkės kūrybinį palikimą, jo įvairovę.
Parodoje pristatoma daugiau nei 20 skirtingomis technikomis atliktų bei skirtingus kūrybos periodus atstovaujančių Sofijos Romerienės kūrinių.
Paroda surengta minint 130-ąsias dailininkės gimimo metines.
PARODA VEIKS 2015 M. BALANDŽIO 23 – GEGUŽĖS23 D.
GALERIJOS DARBO LAIKAS: I–V: 10–18 VAL., VI: 12–16 VAL.
SOFIJA ROMERIENĖ (1885–1972)
Tapytoja, raižytoja, piešėja. Vilniaus gydytojo Tadeušo Dembowskio ir krokuvietės Matildos Grosse duktė. Dailės mokėsi privačiai pas tapytoją Eleną Römerytę ir Vilniaus piešimo mokykloje. Apie 1900 m. studijavo Krokuvoje ir Miunchene pas kūrėjus Simoną Hollosy ir Karlą Rotą, 1904–1905 m. – Paryžiuje pas Žaką Emilį Blanšą ir Luką-Olivjė Mersoną. 1905 m. rudenį–1906 m. pavasarį ir vasarą Krokuvoje, Baraneckio muziejuje, lankė Juzefo Sedleckio kursus. 1911 m. ištekėjusi už dvarininko, ekonomisto ir visuomenės veikėjo Eugenijaus Romerio, apsigyveno šiaurės vakarų Lietuvoje esančiame Tytuvėnų dvare. 1941 m. birželį kartu su vyru buvo ištremta į Komijos ATSR (Komijos Autonominė Tarybų Socialistinė Respublika). Ten, Syktyvkaro žaislų fabrike, dirbo dažytoja. 1942 m. spalį gavo leidimą persikelti į Kuibyševą (Samara). Čia palaidojusi vyrą, 1943 m. gegužę kartu su Lenkijos ambasada evakavosi į Teheraną (Iranas). 1944–1947 m. praleidusi Kaire (Egiptas), išvyko į Angliją. 1950 m. rugpjūtį apsigyveno Kanadoje, iš pradžių Sent Adelėje, vėliau Monrealyje. 1955 m. persikėlė į Vašingtoną (JAV), 1963 m. grįžo į Monrealį, kur ir mirė 1972 m. Buvo Amerikos meno lygos (American Arts League) narė.
Tapė aliejumi, akvarele, piešė pieštuku ir pastele, sukūrė nemažai grafikos darbų. Sofijos Romerienės kūrybai būdingas realizmas, raiškus piešinys, lengvas modeliuojantis potėpis, vaiskus, dažniausiai šaltų tonų koloritas. 3–4 dešimtmečiais sukūrė keletą portretų, kurių stilistika primena neoklasicistinę Liudomiro Slendzinskio tapybą. Aliejinėje ir pastelinėje tapyboje vyrauja portretai. Šis žanras buvo kūrėjos mėgstamiausias. Dailininkė sukūrė žymių tarpukario Lietuvos ir Vilniaus krašto mokslo ir visuomenės veikėjų, literatų, šeimos narių atvaizdų (Sofija Romerienė yra nutapiusi K. Griniaus, A. Merkio, advokato V. Stašinskio, J. Tonkūno, J. Tumo-Vaižganto, A. Jakšto-Dambrausko, Maironio ir daugelio kitų iškilių žmonių portretus), natiurmortų. Akvarelinei tapybai būdingas skaidrus potėpis, šviesus koloritas. Pokario metais daugiausia tapė užsakyminius portretus, laisvalaikiu – spalvingus arabų tipus, Kairo vaizdus, rūmų interjerus Egipte, šeimos narių ir draugų atvaizdus, nedidelio formato peizažus ir natiurmortus. Grafinėje kūryboje dirbo vario raižinio, sausosios adatos ir akvatintos technika. Estampuose ir piešiniuose vaizdavo Tytuvėnų ir aplinkinių vietovių gamtos motyvus, architektūrinius miestų ir miestelių peizažus, portretus, buities scenas.
Sofija Romerienė yra surengusi nemažai personalinių parodų. Jos kūriniai eksponuoti parodose Kaune, Vilniuje, Rygoje, Krokuvoje, Lvove, Paryžiuje, Kaire, Londone, Montrealyje, Vašingtone, Niujorke.
Informacija parengta pagal dr. Jolantą Širkaitę
Literatūra:
Sofijos Dembovskytės Römerienės parodos katalogas ir dalinis paveikslų sąrašas. – Warszawa (Vilnius, Varšuvos nacionalinis muziejus – Kauno Čiurlionio muziejus, 1991);
Jolanta Širkaitė, "Dailininkė Sofija Romerienė" (Vilnius, Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2005).
„Neretai savo piešinius dailininkė perkeldavo į vario plokštes. Stengėsi prisiminti viską, ko išmoko iš grafikės Zofjos Stankiewicz, o, kai sykį lankydamasi Vilniuje prasitarė apie tai Boleslovui Balzukevičiui, jis, tuomet labai įnikęs į raižymą, irgi negailėjo Sofijai praktinių patarimų. Taip atsirado daugelis vario raižinių, kuriuose užfiksuoti įdomesni Kauno pastatai, senamiesčio kampeliai, Vilniaus gatvelės ir bažnyčios, buitinės scenos, kai kurie portretai. (...) Sofija priklausė Varšuvos grafikų draugijai ir eksponuodavo estampus jos kilnojamose parodose.“
Energiją bei jėgas dailininkė atgaudavo klausydamasi klasikinės muzikos ir skaitydama. Labiausiai tada, kuomet skaitydavo tai, kas susiję su Lietuva (Adomo Mickevičiaus poeziją ar Česlovo Milošo „Isos slėnį”) Kaip ir jos likimo draugės, Sofija Romerienė nuolat grįždavo prie Tytuvėnų prisiminimų:
„Kas gali būti nuostabesnis nei „mūsų“ kelias per mišką. To niekur pasaulyje nesurasi. Anglijoje, kur auga patys gražiausi medžiai, yra tik mišką kertantis kelias, o toliau tik medžių tankumynas (...) o pas mus Tytuvėnų miškas – tai išlakios pušys su jaunais eglynais, išklotas samanų kilimu, uogienojais, ir visur gali rasti kokį miško takelį. (...) Nereikia verkti, kad nėra čia Lukynės, kad nėra Tytuvėnų, nes jie glūdi mumyse pačiuose ir yra tokie, kokius juos palikome, nepasikeitę, ir ne tik tokie kokie buvo 1941 – aisiais, bet ir tokie kokius juos pamatėme pirmąkart (...) ”. (S. Romerienė)
J. Širkaitė, Dailininkė Sofija Romerienė, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2005, p. 102- 103, 294 – 296.
