NIJOLĖ VALADKEVIČIŪTĖ
UŽKABORIAI
2016 01 15–2016 02 20
Nijolė Valadkevičiūtė meno žinovams pažįstama kaip labai savita universali menininkė: tapytoja, grafikė, scenografė, profesionali animatorė. Bet tik žinovams. Platesnės masės, o ypač jaunesnioji karta, tik gūžteli pečiais, išgirdusios šią pavardę. Pastaruoju metu ji retai rodydavo savo kūrybą, aktyviai nedalyvavo Lietuvos meniniame gyvenime. Įdomu, kad šiais laikais, kai viskas leidžiama, niekas nebestebina, kažkas vėl tarsi grimzta į savotišką pogrindį, undergroundą.
N. Valadkevičiūtės stilistika – tai siurrealizmo ir psichodelikos mišinys, gana retas lietuviškos dailės kontekste. Tapyba ir grafika paprastai figūrinė, tačiau tos figūros – deformuotos, abstrahuotos, sugroteskintos bei supintos sapnams ar vizijoms būdingais asociatyvaus alogiškumo ryšiais. Jos kūrybos neįmanoma logiškai iššifruoti ir analizuoti, o tik atpažinti savo paties sapnų, vizijų nuotrupas. Todėl, tikėtina, šios autorės kūryba suprantamesnė svajokliams, sapnuotojams, mistikams, kurie nereikalauja iš pasaulio būti logiška sistema.
Šios autorės vaizduojamoji kūryba glaudžiai susijusi su jos, kaip animatorės, kūryba ir visu jos sukurtu animuotu pasauliu, ištisa alternatyvia tikrove. Tai nėra saldus svajų pasaulis, toli gražu. Veikiau jis erzina savo aštriom, dirbtinėm, dažnai neoninėm spalvom ir aštriais, pasikartojančiais, ausį rėžiančiais garsais. Tai nėra labai komfortiškas pasaulis, tačiau jis turi magnetizmo, kuriam sunku atsispirti. Tai savotiška alternatyvi haliucinogeninė tikrovė.
Be siurrealizmo, šios autorės kūryba akivaizdžiai remiasi ir popartu. Pasaulyje egzistuoja toks reiškinys, kaip pop–siurrealizmas, arba lowbrow art, kuris susiformavo komikso, animacijos, iliustravimo, tatuiravimo laukų sandūroje, naudoja klasikinius tiek siurrealizmo, tiek dada, tiek poparto ir net japoniškos anime bei mangų kultūros elementus. Šio judėjimo atstovai nuolat kvestionuoja ribas tarp „aukštojo“ ir „žemojo“ (gatvės, įvairių subkultūrų) meno. Ši stilistika nedažnai užpildo muziejų ir galerijų sales, nes mėgsta flirtuoti su kičo elementais, taip varydami į nežinią ir pasimetimą menotyrininkus, kuratorius ir galerininkus: ar tai menas, ar tai tikras, rimtas menas? Panašu, kad Nijolės Valadkevičiūtės kūryba atstovauja būtent šiai popsiurrealistinei stilistikai, yra unikalus jos pasireiškimas Lietuvos kontekste, tik gal kiek poetiškesnis, lyriškesnis variantas, nei, tarkim JAV, kur ši stilistika ir susiformavo, atstovų. Tad gal ir nenuostabu, kad Nijolės Valadkevičiūtės kūryba nėra ryškiai afišuojama ir populiari masėse, nes popsiurrealizmas savo kilme yra alternatyvus, undergroundinis ir subkultūrinis reiškinys.
Paroda vadinasi „Užkaboriai“, nes joje eksponuojami darbai tarsi nuveda žiūrovą siaurais vingiuotais takeliais – tiek į kūrėjos, tiek į žiūrovo – sąmonės ir pasąmonės užkaborius. Kažkas iš jų lenda, kažką sutinkame, kažkas tik kniaukteli ir pasprunka. Kažkas įkyriai beldžiasi į dienos šviesą, o kažkas iškart neria į atokiausią užkaborį nuo menkiausios prasiskverbusios šviesos dalelės. Užkaboriuose nebūna jauku, čia niekas nepataikauja ir kelio nuo dulkių nepravalo.
Dr. Simona Makselienė, menotyrininkė
NIJOLĖ VALADKEVIČIŪTĖ
„Mano gyvenimas ir biografija tai tik filmografija ir dailė“ (Nijolė Valadkevičiūtė)
Gimė 1944 08 10 Vilniuje. Grafikė, kino režisierė, animacinių filmų, teatro dailininkė. 1963–1970 m. baigė Valstybinį Vilniaus dailės institutą, įgijo dailininkės grafikės spec. diplomą.1979–1983 m. studijavo scenaristų ir režisierių kursuose Maskvoje, įgijo animacinių filmų režisierės diplomą (diplominis filmas „Medis“). Nuo 1975 – Lietuvos dailininkų sąjungos narė, nuo 1988 – Lietuvos kinematografininkų sąjungos narė. 2007 m. suteiktas meno kūrėjo statusas. Nuo 1970 m. dalyvauja įvairuose tarptautinuose festivaluose bei parodose, animacinių filmų festivaliuose, kūrusi estampus, scenografiją, kostiumus spektakliams. Sukūrusi 45 filmus (41 animacinis). Režisavo ir sukūrė animaciją filmams „Svetimam laike“ (2000), „Sezamai, atsiverk“(2001), „Auksinio miesto riteriai“ (2003), „Peliukas kvadrate“ (2006), „Fakyras“ (2006) ir kt.
1985 m. XVIII tarptautiniame Minsko kino festivalyje animacinis filmas „Mįslė“premijuotas diplomu už originalų filmo vaizdą, Alma Atoje (Kazachstane) animacinis filmas „Kosminė pasaka“ – apdovanotas už originalią dramaturgiją, animaciniai filmai „Jūratė ir Kastytis“, „Perėjimo signalas“ demonstruoti Florencijoje (Italija, 1990), animacinis filmas „Kas geriau pameluos“ – Danijoje. Ten autorė buvo priimta į tarptautinę ASIFA Šiaurės šalių sąjungą.
Animacinius filmus „Gėlių dailininkas“, „Svetimam laike“, „Beveik vampyras ir mažylė“ autorė pristatė festivalyje „Kino pavasaris“ (2000–2003), V filmų forume Maskvoje, tarptautiniame animacinių filmų festivalyje „Krok“ (2001–2002). Filmas „Sezamai atsiverk“ tarptautiniame festivalyje „Visionarija“ (Italija, 2001) pelnė žiūrovų premiją. Su filmais „Beveik vampyras ir mergaitė“, „Auksinio miesto riteris“ ir „Sezamai, atsiverk“ autorė dalyvavo tarptautiniame animacinių filmų festivalyje „Tindirindis“ (2003), kur apdovanota už režisūrą – ištikimybę pasirinktam keliui. Šio festivalio diplomantais tapo ir filmai „Life You“ (2007) „Lietuvių vardas“ (2010). Trys animaciniai filmai nominuoti „Sidabrinei gervei“: „Edeno sodai“ (2008 m.), „Prezidentas“ (2009 m.) ir „Lietuvių vardas“ (2010 m.).
Menininkė surengusi nemažai grafikos parodų, dalyvavusi tarptautiniuose dailės pleneruose, grafikos bienalėse Estijoje, Latvijoje Vokietijoje, Italijoje, Islandijoje, Vengrijoje, Rusijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse. Grafikoje dažniausiai renkasi spalvoto oforto ar šilkografijos techniką. Kūriniai asociatyvūs, metaforiški. Sukūrė estampų ciklų: „Lietuvių liaudies dainų temomis“, „Dangaus metamorfozės“ (apdovanotas IV Baltijos šalių grafikos trienalės Taline II premija, VI estampų parodoje Maskvoje, Rusijoje – diplomu) ir kt.
Grafikos parodoje „Drakonas išėjo į laisvę“ (2001) N. Valadkevičiūtei skirtas diplomas. Grafikos darbai „Discovery I–IV“ apdovanoti parodoje „Lietuvos kelias“ (2005) bei tarptautinėje grafikos trienalėje Krokuvoje (Lenkija, 2007), „Romantiška mozaika I–III“ parodoje konkurse „Lietuvos laikas“ apdovanoti Teofilio Petraičio I premija.
VII knygos trienalėje Vilniuje meninkė dalyvauja su knygos iliustracijomis „Skėčio nuotykiai“ (2000), dailininko knygos trienalėje su autorine knyga „Apokalipsė“, 2015 m. iliustravo rašytojos E. Volodkevičiūtės novelių romaną vaikams „Mirachos, pelytės ir jų draugo katino grūdai“.
