Civitas Vilnensis | 2016 VI-VII

 

PARODOS AUTORIAI:

Georgas Braunas (1541–1622) –vokiečių geografas ir kartografas, XVI a. pab. išleido „Pasaulio miestų atlasą“ („Civitates orbis terrarum“), kuriame patalpintas ir detalus, didelio formato Vilniaus planas – panorama. „Tai vienintelis iki šiol žinomas seniausias grafinis dokumentas, vaizduojantis Vilniaus gatvių tinklą, aikštes, pilies rūmų ansamblį, gyvenamuosius kvartalus ir svarbiausius kultūros bei administracinius pastatus. G. Brauno sprendimas dėti Vilniaus planą į „Pasaulio miestų“ atlasą rodo jo didelę pagarbą Vilniui. Tai reiškė, kad Vilnius yra ne eilinis miestas civita, o urbs, tai yra miestas tvirtovė, apsuptas gynybine siena ir turintis miesto teises. Taip Vilnius atsidūrė greta 350 žymiausių ir gražiausių pasaulio miestų, tokių kaip Roma, Atėnai, Paryžius...“
„Lietuvai svarbi G. Brauno ir F. Hogenbergo atlaso III-oji knyga–„Svarbiausieji pasaulio miestai“, nes joje yra Vilniaus planas piešinys „Vilnius, Lietuvos sostinė“ (...). Plane Vilnius vaizduojamas kiek iš viršaus, kaip sakoma, iš paukščio skrydžio. Planas orientuotas į Rytus, spalvotas. Mūriniai namai jame pažymėti raudona ir balta, o mediniai–pilka spalva. (...) Plane ryškios trys miesto dalys: abiejų pilių teritorija, pats miestas (aptvertas gynybine siena) ir priemiesčiai (plotai už sienos). Informacija parengta pagal: Aloyzas Samas „Žemėlapiai ir jų kūrėjai“ (Vilnius, MELI, 1997): 146–147 psl.

Barthelemy Lauvergne (1805–1871)–prancūzų dailininkas, dalyvavęs įvairiose ekspedicijose bei fiksavęs kraštovaizdžius, gyvūniją ir augmeniją. 1840 m. vienos iš ekspedicijų metu dailininkas savo piešinių aplanke itin tiksliai užfiksavo Vilniaus, o vėliau ir Kauno vaizdus. 1852 m., šie eskizai buvo litografuoti bei pateko į 1838–1840 m. Prancūzijos jūrų reikalų ministerijos kelionių ataskaitos atlaso antrąjį tomą „Mokslo komisijos organizuotos kelionės į Šiaurę ir Skandinaviją: Laplandiją, Švediją, Suomiją, Rusiją, Lietuvą, Lenkiją ir kt.“ (Voyages de la Commission scientifique du Nord en Scandinavie. 2, Laponie, Suède, Finlande, Russie, Lithuanie, Pologne, etc; Atlas historique et pittoresque, lithographié).

Jonas Kazimieras Vilčinskis (J. K. Wilczynski, 1806–1885, leid.)– gydytojas, kolekcininkas, kultūros veikėjas. Gimė 1806 m. Jasonyse (Utenos raj.), mirė 1885 m. Vilniuje.  J. K. Vilčinskis, augo išsilavinusioje, menu besidominčioje šeimoje, mokėsi Troškūnų gimnazijoje. Po fizikos-matematikos bei medicinos studijų Vilniaus universitete, 1829 m. dar gilino žinias Paryžiuje, o nuo 1831 m. dirbo gydytoju Varšuvoje. 1835 m. jis grįžo į Vilnių ir čia gyveno iki mirties–1885 m. Jaunystėje pradėjęs kolekcionuoti meno kūrinius, susijusius su Lietuvos praeitimi, J. K. Vilčinskis matė, kaip greit nyksta nesaugomi kultūros ir dailės paminklai, todėl 1846 m. savo lėšomis pradėjo leisti litografijų, chromolitografijų, metalo raižinių technika atliktų grafikos darbų rinkinį–„Vilniaus albumą“.Leisdamas albumą, J. K. Vilčinskis norėjo supažindinti Lietuvos visuomenę su reikšmingiausiais šalies architektūros ir dailės paminklais, žymiais visuomenės ir kultūros veikėjais.
„Vilniaus albumas”–litografijos, plieno bei vario raižinių technikomis atlikti grafikos darbai, supažindinantys su svarbiausiais krašto architektūros ir vaizduojamosios dailės paminklais, garsiausiais Lietuvos žmonėmis. Albumas buvo leidžiamas serijomis, o pastarosios–sąsiuviniais. 1846–1856 m. išėjo šešios nevienodos apimties ir formato jo serijos, apimančios per 350 grafikos kūrinių. Vilniaus albumas buvo daugelio skirtingų tautybių dailininkų kūrybinio bendradarbiavimo rezultatas. Jis buvo spausdinamas Paryžiuje, garsioje Ž. Lemersje litografijoje. Kūrinius litografavo prancūzų litografai Louis Pierre Bichebois, Victor Adam, Isidore Deroy, Philippe Benoit, Francois Grenier, Adolphe Lafosse ir kt. pagal J. K. Vilčinskio jiems atsiųstus Jono Chruckio, Kanuto Rusecko, Karolio Ripinskio, Alberto Žameto, Antano Zaleskio, Vasiljaus Sadovnikovo, Martyno Zaleskio ir kt. piešinius. Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) XIII salė yra skirta Vilniaus albumo pristatymui. Didžiausias Vilniaus albumo ir kitų J.K.Vilčinskio leidinių rinkinys yra Varšuvos nacionaliniame muziejuje (pagal 1976 m. katalogą–355 vnt.). Vilniaus Universitete yra 163 lakštų rinkinys.
Pasak dailėtyrininkės Reginos Urbonienės „Vilniaus albumas” yra ryškiausias XIX a. lietuvių grafikos ir viso J. K. Vilčinskio gyvenimo paminklas. Tai didelis išplėtotas sumanymas, leistas dalimis, spausdintas Prancūzijoje, nepralenktas nei užmoju, nei menine kokybe. Sumanymo autorių, XIX a. viduryje pasiryžusį įamžinti gražiausius Lietuvos vaizdus ir kultūros bei meno paminklus, įkvėpė ne vien kraštovaizdžio grožis. Jį skatino nacionalinio pakilimo judėjimo pabudinti patriotiniai jausmai, domėjimasis istorija, troškimas populiarinti Lietuvos menines ir istorines vertybes, įtvirtinti Vilniaus kaip pavergtos, bet nenugalėtos valstybės sostinės idėją. Informacija parengta pagal leidinį Vilnius Jono Kazimiero Vilčinskio leidiniuose, Lietuvos nacionalinio muziejaus leidykla, (sud. A. Bieliūnienė, B. Kulnytė, S. Likšienė, R. Subatniekienė, Vilnius, Lietuvos nacionalinis muziejus, 2000) ir tinklalapio www.alkas.lt informaciją. Prieiga internete: http://alkas.lt/2011/02/26/siandien-205-os-jono-kazimiero-vilcinskio-gimimo-metines/#more-12722.

Napoleonas Orda (1807–1883)–gimė 1807 m. Pinske, Baltarusijoje. Gyveno Lietuvoje, Lenkijoje, Italijoje, šveicarijoje, Prancūzijoje. Baigė mokyklą Svisločiuje. XIX a. 3-iame dešimtmetyje Vilniaus universitete studijavo matematiką. Piešimo mokėsi kaip laisvas klausytojas pas Joną Rustemą. Dalyvavo 1831 m. sukilime, apdovanotas Virtuti Militari ordinu, 1856 m. amnestuotas ir grįžo į Lietuvą. Mirė Varšuvoje. Daug keliavo po Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos istorines vietas ir jas piešė. Paliko apie 1000 architektūrinių peizažų: pilių, bažnyčių, didikų rūmų, miestų ir miestelių, savo lėšomis išleido „Istorinių vaizdų albumą” (Album Widoków Historycznych Polski ... Rys. z natury Napoleon Orda. Lit. w Lit. M.Fajansa w Warszawie) 8 serijos, 260 litografijų, 1873–1883 m. (beje, šis rinkinys yra vienas iš šaltinių atstatant Valdovų rūmus Vilniuje). Didžioji dalis originalių piešinių (989 vnt.) saugoma Krokuvos nacionaliniame muziejuje Lenkijoje. Pilnas litografijų rinkinys (260 vnt.) yra Vilniaus Universiteto bibliotekoje. Pilni arba regioniniai litografijų rinkiniai domina Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos ir kt. šalių kolekcininkus. Didžiausią kainą (~6.000 FF) aukcione Laurin-Guilloux-Buffetaud Paris 1999 m. yra pasiekusi N. Ordos litografija, vaizduojanti Berdyčevo (Ukraina) Šv. Barboros bažnyčią, kurioje 1860 m. susituokė Honoré de Balzac su panele Hanska. Informacija parengta pagal: Levandauskas Vytautas, Vaičekonytė-Kepežinskienė Renata, Napoleonas Orda. Senosios Lietuvos architektūros peizažai (Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006).

Pranciškus Jurjevičius (Franciszek Jurjewicz, 1849–1924)– dailininkas, tapytojas. Gimė 1849 m. Pskove (Rusija), mirė 1919 m. Vilniuje. Sorbonos (Paryžius) universitete studijavo teisę. 1875–1876 m. tapybos mokėsi Paryžiuje (pas L. E. Dardoizą). 1882–1914 m. ir nuo 1920 m. gyveno Vilniuje. 1906–1914 m. buvo žurnalo ,,Dziennik Wileński“ redaktorius. Nuo 1893 m. dalyvavo parodose. Dirbo bendroje studijoje su Alfredu ir Edvardu Riomeriais. Dažnai viešėdamas savo giminių bei pažįstamų dvaruose tapė apylinkių peizažus. Buvo aktyvus kultūrinio gyvenimo dalyvis. Siųsdavo savo darbus į parodas Varšuvoje, Krokuvoje ir Lvove. P. Jurjevičius–Vilniaus piešimo mokyklos atstovas. Nutapė peizažų: ,,Miške“ (1893), ,,Rudens peizažas“ (1895), ,,Vilnius. Daukšos gatvė“ (1896, LDM), ,,Vilnelė Vilniuje“ (1900), ir kt., taip pat – teminių kompozicijų (,,Maldininkai Vilniaus kalvarijoje“, 1894 – LDM). Dailininkas–tipiškas XIX a. pab. peizažistas, kuris vaizdavo Lietuvą. Daugiausia tapė Vilniaus miesto vaizdus ir portretus. Jo kūryboje jungiamas peizažas ir buitinis žanras, atspindintis XIX a. pab. katalikų bendruomenės konfesines, moralines ir socialines vertybes. Tapytojo braižas išsiskiria originaliu komponavimo būdu, jo peizažuose vyrauja ryškios, skaidrios spalvos, impresionistinis gamtos traktavimas. Informacija parengta pagal LDM Dailininkų duomenų bazę. Prieiga internete: http://old.ldm.lt/LDMDailininkai/DBaze/Straipsniai/77.htm ir tinklalapio www.daile.lt medžiagą.

Sofija Romerienė (1885–1972)–tapytoja, raižytoja, piešėja. Vilniaus gydytojo Tadeušo Dembowskio ir krokuvietės Matildos Grosse duktė. Dailės mokėsi privačiai pas tapytoją Eleną Römerytę ir Vilniaus piešimo mokykloje. Apie 1900 m. studijavo Krokuvoje ir Miunchene pas kūrėjus Simoną Hollosy ir Karlą Rotą, 1904–1905 m.–Paryžiuje pas Žaką Emilį Blanšą ir Luką-Olivjė Mersoną. 1905 m. rudenį–1906 m. pavasarį ir vasarą Krokuvoje, Baraneckio muziejuje, lankė Juzefo Sedleckio kursus. 1911 m. ištekėjusi už dvarininko, ekonomisto ir visuomenės veikėjo Eugenijaus Romerio, apsigyveno šiaurės vakarų Lietuvoje esančiame Tytuvėnų dvare. 1941 m. birželį kartu su vyru buvo ištremta į Komijos ATSR (Komijos Autonominė Tarybų Socialistinė Respublika). Ten, Syktyvkaro žaislų fabrike, dirbo dažytoja. 1942 m. spalį gavo leidimą persikelti į Kuibyševą (Samara). Čia, palaidojusi vyrą, 1943 m. gegužę kartu su Lenkijos ambasada evakavosi į Teheraną (Iranas). 1944–1947 m. praleidusi Kaire (Egiptas), išvyko į Angliją. 1950 m. rugpjūtį apsigyveno Kanadoje, iš pradžių Sent Adelėje, vėliau Monrealyje. 1955 m. persikėlė į Vašingtoną (JAV), 1963 m. grįžo į Monrealį, kur ir mirė 1972 m. Buvo Amerikos meno lygos (American Arts League) narė. Tapė aliejumi, akvarele, piešė pieštuku ir pastele, sukūrė nemažai grafikos darbų. Sofijos Romerienės kūrybai būdingas realizmas, raiškus piešinys, lengvas modeliuojantis potėpis, vaiskus, dažniausiai šaltų tonų koloritas. XX a. 3–4 dešimtmečiais sukūrė keletą portretų, kurių stilistika primena neoklasicistinę Liudomiro Slendzinskio tapybą. Aliejinėje ir pastelinėje tapyboje vyrauja portretai. Šis žanras buvo kūrėjos mėgstamiausias. Dailininkė sukūrė žymių tarpukario Lietuvos ir Vilniaus krašto mokslo ir visuomenės veikėjų, literatų, šeimos narių atvaizdų (Sofija Romerienė yra nutapiusi K. Griniaus, A. Merkio, advokato V. Stašinskio, J. Tonkūno, J. Tumo-Vaižganto, A. Jakšto-Dambrausko, Maironio ir daugelio kitų iškilių žmonių portretus), natiurmortų. Akvarelinei tapybai būdingas skaidrus potėpis, šviesus koloritas. Pokario metais daugiausia tapė užsakyminius portretus, laisvalaikiu–spalvingus arabų tipus, Kairo vaizdus, rūmų interjerus Egipte, šeimos narių ir draugų atvaizdus, nedidelio formato peizažus ir natiurmortus. Grafinėje kūryboje dirbo vario raižinio, sausosios adatos ir akvatintos technika. Estampuose ir piešiniuose vaizdavo Tytuvėnų ir aplinkinių vietovių gamtos motyvus, architektūrinius miestų ir miestelių peizažus, portretus, buities scenas. Sofija Romerienė yra surengusi nemažai personalinių parodų. Jos kūriniai eksponuoti parodose Kaune, Vilniuje, Rygoje, Krokuvoje, Lvove, Paryžiuje, Kaire, Londone, Montrealyje, Vašingtone, Niujorke. Informacija parengta pagal dr. Jolantos Širkaitės monografiją „Dailininkė Sofija Romerienė“ (Vilnius: KFMI, 2005).

Boleslovas Buika (Bolesław Buyko, Bujko, 1878–1939)–gimė 1878 m. Švenčionių apskr. mirė 1939 m. Saint-Jean-Cap-Ferrat (prie Nicos). Mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje pas Ivaną Trutnevą, 1896–1902 m. studijavo Krokuvos dailės akademijoje pas J. Malčevskį (Malczewski), L. Vyčulkovskį (Wyczółkowski). 1902 ar 1903 m. apsigyveno Paryžiuje. Surengė individualių parodų Varšuvoje (1912, 1913), Paryžiuje (1914, 1920), Nicoje (1922). Akvarele ir aliejumi nutapė realistinių spalvingų portretų („Autoportretas“, 1902, LDM), peizažų, teminių kompozicijų, natiurmortų, interjerų („Liudviko XIV staliukas Versalyje“, 1908, LDM), sukūrė piešinių. Kūriniams būdinga laisvas potėpis, emocingumas, šiltas koloritas. B. Buika kūryboje taikė impresionizmo, ypač plenerizmo, principus. Informacija parengta pagal LDM Dailininkų duomenų bazę
„Boleslovo Buikos kūrybinė veikla pažymėtina dėl sąryšio ne tik su vietinio Lietuvos, Lenkijos dailės kontekstu, lenkų dailininkų Paryžiuje meniniu gyvenimu. Tapytojas organiškai įsiliejo į pačios Prancūzijos meno kontekstą–dalyvavo parodose, susilaukė teigiamų prancūzų dailės kritikų atsiliepimų. Šio meninio kūriniai svarbūs ir dėl to, kad meninis Buikos palikimas itin negausus“.Informacija parengta pagal: R. Noreikaitė–Miliūnienė ir K. Stančienė, „Nauji atradimai II“ in 7 meno dienos (2003 07 25 Nr. 578).

Kazimieras Stabrauskas (Kazimierz Stabrowski, 1869–1929)–dailininkas, tapytojas. Gimė 1869 m. Kruplianuose (Gardino sr., Baltarusija). Mirė 1929 m. Garvoline (Lenkija). 1887–1893 m. Stabrauskas mokėsi Peterburgo dailės akademijoje I. Repino klasėje. 1893 m. keliavo po Palestiną, ieškodamas medžiagos diplominiam darbui „Muhamedas dykumoje“ (už jį gavo didįjį aukso medalį). Daug keliavo: 1909–1913 m. aplankė Prancūziją, Vokietiją, Suomiją, Švediją, Norvegiją, Italiją, Ispaniją, Kanarų salas. Po Pirmo pasaulinio karo keliavo po Graikiją, Turkiją, Maroką. Šių kelionių rezultatas–peizažai, kuriuos daugiausiai tapė puikiai įvaldyta pastelės technika. Nuo 1901 m. gyveno Varšuvoje. 1904 m. dailininko pastangomis buvo įkurta Varšuvos dailės mokykla (1904–1909 m. buvo jos direktorius). Dirbdamas dėstytoju, K. Stabrauskas bendravo su M. K. Čiurlioniu, materialiai jį rėmė. Per Pirmąjį pasaulinį karą gyveno Maskvoje, vėliau grįžo į Lenkiją. 1922 m. Varšuvoje įkūrė dailininkų mistikų draugiją „Sursum corda“. Nuo 1896 m. dalyvavo rusų, lenkų, tarptautinėse, 1907–1912 m. Lietuvių dailės draugijos parodose. 1926 m. Poznanėje, 1927 m. Lodzėje surengė individualias parodas. K. Stabrausko kūryba turi nemažai sąsajų su simbolizmo daile. Tapytojas mėgo fantastinius siužetus, jo kūrinių stilistikoje jungėsi secesijos bruožai ir klasikinių formų stilizacija. Nutapė peizažų („Kaimo tyla“–1900; „Baltoji naktis Suomijoje“, „Baltoji naktis Peterburge“, „Ruduo“, ciklai–„Liūdna šalis“ ir „Audra slenka“), figūrinių kompozicijų („Mirties šmėkla“–1909; „Auksinė rudens pasaka“–1910), portretų („Karalaitė magiško kristalo“; „Panelės M.“, „Pono B. fantastiniais rūbais“, abu 1909; žmonos). Kai kuriems kūriniams įtakos turėjo M. K. Čiurlionio kūryba. Informacija parengta pagal LDM Dailininkų duomenų bazę ir kt. šaltinius.
„K. Stabrauskas pats dalyvavo beveik visose lietuvių parodose ir įkalbėjo jose dalyvauti savo žmoną skulptorę Julią Stabrowską. Jo įnašas buvo svarus ne tik menine prasme: iš visų pirmosiose lietuvių dailės parodose dalyvavusių dailininkų jis vienintelis buvo tarptautiniu mastu pripažintas autoritetas, dalyvavęs 1900 m. Paryžiaus, 1901 m. Miuncheno, 1903 m. Venecijos tarptautinėse dailės parodose.“ Informacija parengta pagal: Laima Laučkaitė, Vilniaus dailė XX amžiaus pradžioje (Vilnius: Baltos lankos / KFMI, 2002): p. 57.

Jalmaras Hansonas (1864–?) –švedų kilmės tapytojas, gimęs Jaroslavlyje 1864 m. 1897 m. baigė Peterburgo Centrinę barono Štiglico techninio piešimo mokyklą, įgijo piešimo mokytojo diplomą. Nuo maždaug 1900 m. gyveno Vilniuje ir aktyviai dalyvavo XX a. pradžios Vilniaus meniniame gyvenime.
„Net keliose Vilniaus gimnazijose 1900–1915 m. dėstė surusėjęs švedų kilmės tapytojas Jalmaras Hansonas, Centrinės barono Štiglico techninio piešimo mokyklos auklėtinis. Jo iniciatyva 1907 m. Montwiłłos piešimo klasėse surengta jo paties ir mokytojų I. Rybakovo, J. Bałzukiewicziaus darbų paroda. J. Hansonas eksponavo daugybę piešinių, etiudų ir kelias didesnes drobes, beveik visi 87 jo kūriniai vaizdavo romantinius Krymo ir Kaukazo peizažus, būta ir kelių Vilnelės motyvų. Jo efektingus peizažus su jūros, kalnų, saulėlydžio, audros motyvais bene labiausiai mėgo Vilniaus publika, jis buvo perkamiausias miesto tapytojas. Vilniaus dailės draugijos parodoje 1912 m. jo darbų nupirkta net už 769 rublius, anais laikais didžiulę sumą". Informacija parengta pagal: Laima Laučkaitė, Vilniaus dailė XX amžiaus pradžioje (Vilnius, Baltos lankos, 2002 m.), p. 103
J. Hansonas buvo vienas iš Vilniaus dailės draugijos, veikusios 1908–1915 m. ir vienijusios įvairių tautybių Vilniaus dailininkus, steigėjas. “Faktiškai draugijai vadovavo vicepirmininkas, rusų dailininkas Ivanas Rybakovas, o draugijos valdyboje dirbo aktyviausi, energingiausi miesto dailininkai–lenkai J. Bałzukiewiczius, S. F. Fleury, žydai Beras Zalkindas, Borisas Vladimirskis, lietuvis  A. Žmuidzinavičius, surusėjęs švedas J. Hansonas” (ibid, p. 107). Yra žinoma, kad 1930 m. J. Hansonas jau gyveno Prancūzijoje, dalyvavo 1931 ir 1932 m. Nepriklausomųjų parodose Paryžiuje. Mirties data nežinoma. Lietuvos dailės muziejuje saugomi du J. Hansono darbai: „Moterys prie šulinio“ (pop., al., 22 x 28 cm) ir „Jūros krantas“ (pop., al., 22 x 28 cm). Žemaičių „Alkos“ muziejuje saugomas J. Hansono darbas „Upės pakrantė“ (drb., al., 41 x 24 cm; autorius identifikuojamas kaip J. Ganson).

Jurgis Hopenas (Jerzy Hoppen, 1891–1969)–tapytojas, grafikas. Gimė 1891 m. kovo 23 d. Kaune. Mirė 1969 m. spalio 4 d. Torunėje (Lenkija). 1913 m. studijavo Krokuvos dailės akademijoje. 1914–1921 m. gyveno Petrograde. Nuo 1921 m. su pertraukomis studijavo dailę Vilniaus universitete, dėstė Vilniaus piešimo mokykloje; vėliau buvo dailiųjų amatų mokyklos direktorius. Nuo 1931 m.–Vilniaus universiteto grafikos katedros dėstytojas (docentas–1937). Kurį laiką dirbo Vilniaus dailės muziejuje. Nuo 1946 m. gyveno Lenkijoje. 1947–1961 m. Torunės universiteto grafikos katedros vedėjas. J. Hopenas nutapė Vilniaus vaizdų, sukūrė buitinės tematikos ofortų ciklų (aplankai „Senasis Vilnius” 1942, 1925, 1927), teatro dekoracijų, knygų iliustracijų. 1929–1931 m. restauravo Vilniaus universiteto Smuglevičiaus ir Lelevelio salių dekoratyvinę sienų tapybą. 1932-1933 m. kopijavo Trakų pilies freskų liekanas. Restauravo (su kitais) Vilniaus ir jo apylinkių architektūros paminklų interjerų. 1942–1943 m. su vietos meistrais dekoravo Lentvario, Perlojos bažnyčias. Kūryba turi baroko, vėlyvojo romantizmo bruožų. Informacija parengta pagal LDM Dailininkų duomenų bazę.
 
Walter Buhe (1882–1958)–vokiečių kilmės dailininkas, grafikas. Gimė 1882 m. Ascherslebene, mirė 1958 m., Leipcige. 1915–1916 m. gyveno Vilniuje. Fiksavo Vilniaus vaizdus, gatves, kiemus, ypač mėgo kasdienes buitines scenas iš žydų gyvenimo, žydiškus tipažus.

Koźma Czuryło (1908–1951)–tapytojas, grafikas, piešėjas. Nuo 1929 m. studijavo Vilniaus Stepono Batoro universiteto Dailės fakultete, kurį baigė 1936 m. ir gavo tapytojo diplomą. Vėliau stažavosi Italijoje ir Prancūzijoje. Vilniaus dailininkų plastikų draugijos narys, dalyvavo parodose 1937, 1939, 1940 ir 1941 m. „Vilniaus grupės” narys ir steigėjas. Po karo dėstė Torūnės universitete grafiką.
Informacija parengta pagal: Jerzy Malinowski, Michał Woźniak, Ruta Janoniene; Vilniaus meno mokykla ir jos tradicijos (Muzeum Okręgowe w Toruniu, Uniwersytet Mikołaja Kopernika w Toruniu, Akademia Sztuk Pięknych w Wilnie, Toruń 1996): p. 352–353.
Kelionėje po Italiją susipažino ir susižavėjo Renesanso, ypač ankstyvojo, stilistika bei pasuko panašiu stilistiniu keliu, kaip ir Ludomiras Slendzinskis–neoklasicizmo. Jam būdingi mitologiniai, religiniai, alegoriniai siužetai, klasikinis piešinys, lesiravimas, piešinio ir kompozicijos primatas prieš spalvą. Apskritai neoklasicizmas buvo labai populiarus XX a 3–4 dešimtmetyje Stepono Batoro universiteto aplinkoje. Parodoje pristatomas darbas yra charakteringas vilnietiškojo neoklasicizmo pavyzdys. Medžioklės scena perkelta į mitologinę nimfų ir driadžių, ar tiesiog protorenesansiškų gracijų erdvę: vienas būrelis taikosi lankais į paukščius, o kitas būrelis, aptikęs nušautą paukštį, grąžo rankas ir rodo į medžiojančiųjų gracijų, kaip kaltininkių, pusę. Paveiksle tokiu būdu sukuriama ištisa dramatinė istorija, vykstanti elegiškame peizaže ir sprendžiama neoklasicistinės ikonografijos priemonėmis.
Edwardas Karniejus (Edward Karniej, 1890–1942)–dailininkas, dekoratorius, scenografas. Gimė Vilniuje, per Pirmą pasaulinį karą buvo išvežtas į Vokietiją dirbti kasyklose. Grįžęs į Vilnių įsidarbino teatro dekoratoriumi ir pateko į Vilniaus dailės mokyklą pas Ludomirą Slendzinskį. 1921 m. tapo dailininkų draugijos (WTAP) nariu, 1922-1934 m. dalyvavo draugijos dailės parodose, 1931 m. dalyvavo parodoje Carnegie Institute Pitsburge JAV. Nuo 1932 m. gyveno Torūnėje, dirbo teatro scenografu. Kūrybai darė įtaką L. Slendzinskis, Vilniaus klasicizmas. Daugiausiai tapė portretus, aktus ir natiurmortus. Informacija parengta pagal: Konstantynow Dariusz, Wilenskie Towarszystwo artystow plastykow 1920–1939 (Warszawa, Instytut Sztuki Polskiej Akademii nauk, 2006).

Juozapas Horydas (1898–1939)–tapytojas, grafikas. Gimė 1898 m., mirė 1939 m. Nuo 1923 m. studijavo Vilniaus universitete (VU) pas F.Ruščicą ir L.Slendzinskį portretinę ir dekoratyvinę tapybą, 1929-1931 m., gavęs VU stipendiją mokėsi Paryžiuje. Dalyvavo Vilniaus dailininkų parodose, taip pat užsienyje, personalinės parodos Vilniuje 1931 m., 1933 m. ir 1934 m., Druskininkuose 1931 m. Tapė žymių asmenybių portretus, peizažus ir freskas (Vilniaus garnizono kazino), kūrė vitražus (Vilniaus Pramonės ir prekybos rūmams), skulptūras (Šv. Jokūbo ligoninė), litografijas plakatams ir viršeliams (Alma Mater Vilnensis). Žuvo 1939 m. per Vilniaus bombardavimą. Meno rinkoje darbai itin reti. Dauguma išlikusių molbertinės tapybos darbų (aliejai, pastelės) yra Varšuvos nacionaliniame muziejuje, monumentalieji darbai sunaikinti 1944 m. per Vilniaus bombardavimą, plačiau žinomi tik tiražuoti grafikos darbai (viršeliai, plakatai etc.). Informacija parengta pagal:  Vilniaus meno mokykla,Vilnius–Torūnė, 2002, p. 358 ir Konstantynow Dariusz, Wilenskie towarzystwo artystow plastykow 1920–1939 (Warszawa, Instytut Sztuki PAN, 2006): p. 197–199.

Kristina Vrublevska (Krystyna Wróblewska, 1903–1994)–lenkų grafikė, tapytoja, pedagogė. Gimė 1903 m. Varšuvoje, mirė 1994 m. Krokuvoje. Bronislavo Vrublevskio (Bronisław Wróblewski), Stepono Batoro universiteto (Vilnius) profesoriaus, žmona. Mokėsi Leonios Rudzkos moterų gimnazijoje Varšuvoje. 1917–1919 m. lankė Felikso Słupskio piešimo ir tapybos mokyklą nuo 1921 m. Konrado Krzyźanowskio studiją Varšuvoje. Vėliau mokėsi Pranciškaus Smuglevičiaus piešimo mokykloje Vilniuje. 1931–1936 m. studijavo Stepono Batoro universitete, Dailės fakultete bei 1937 m. įgijo tapytojos diplomą. 1936 m. dalyvavo steigiant Vilniaus dailininkų darbo kooperatyvą (Spółdzielnia Pracy Artystów Wileńskich), buvo aktyvi dailininkų sambūrio „Vilniaus grupė” (Grupa Wileńska) narė. Nuo 1938 m. tobulinosi Paryžiuje, Didžiosios lūšnos akademijoje. Grįžusi į Vilnių dirbo dailininke Sveikatos mokykloje ir restauruotoja Miesto muziejuje. 1945 m. gyveno Krokuvoje, buvo grupės „Devynetas grafikų” (Dziewięc grafików) narė. Nuo 1945 m.–Krokuvos politechnikos instituto, Architektūros katedros dėstytoja, profesorė (1968 m.) Nuo 1950 m.–Lenkijos dailininkų sąjungos narė. Sukūrė estampų, ekslibrisų, piešinių, knygų iliustracijų, taikomosios grafikos darbų. Ankstyvojoje kūryboje ypač mėgo vario raižinio techniką, sukūrė ir medžio raižinių. Nutapė paveikslų. Tapydama taikė aliejinės tapybos ir akvarelės techniką. Daugiausia vaizdavo peizažus, kūrė portretus; ankstyvosios kūrybos laikotarpiu–neoklasicizmo ikonografijai būdingas figūrų gamtoje ir istorines scenas. 1928 m. viešnios teisėmis dalyvavo VI metinėje Vilniaus dailininkų draugijos tapybos ir skulptūros parodoje Vilniuje. 1931 m., 1936 m. eksponavo kūrinius Nuolatinėje Vilniaus dailės parodoje, 1936–Stepono Batoro universiteto, Dailės fakulteto studentų metinėje parodoje, II tarptautinėje medžio raižinių bienalėje Varšuvoje ir kt. 1974 m. surengė asmeninę kūrybos parodą Krokuvoje. Dailininkės kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje. Informacija parengta pagal Lietuvos dailininkų žodyną. Tomas III: 1918–1944 (sud. Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė, Vilnius, 2013): p. 439–440).

Bari Egizas (1869–1946)–Karaimų kilmės dailininkas. Gimė 1869 m. Odesoje pasiturinčių karaimų šeimoje, mirė 1946 m. Palaidotas Vilniuje, karaimų kapinėse. 1886 m. Egizas įstojo į Odesos dailiųjų menų Dailės skatinimo draugijos įsteigtą piešimo mokyklą. Joje buvo mokoma tapyti, piešti (figuras ir peizažus), braižyti ir lipdyti. 1890 m., po sėkmingų studijų piešimo mokykloje, dailininkas įstojo į Peterburgo dailės akademiją (studijas baigė 1894 m.). 1897–1898 m. dailininkas buvo nuvykęs į Paryžių, kur Juliano (Académie Julian) ir Colarossi’o (Académie Colarossi) akademijose tobulino tapybos įgūdžius. Vėliau lankėsi ir ne vienerius metus praleido Maskvoje, Berlyne, Drezdene, Miunchene, Florencijoje, Venecijoje, Šveicarijoje. Gyveno Turkijoje (Konstantinopolyje). 1919 m. grįžęs į Odesą B. Egizas dirbo pedagoginį darbą, dalyvavo parodose. Į Vilnių Egizas atvažiavo apie 1938 m. apsigyveno Žvėryne. Neabejotina, jog dailininko kūrybai turėjo įtakos prancūzų tapyba (į Paryžių Egizas atvyko jau pradėjęs savarankišką meninę veiklą ir tobulinosi kaip tik tuo metu, kai impresionizmą keitė simbolizmas, kuomet imta vertinti tapybiškumą, rafinuotą toninę spalvų harmoniją). Visgi kūrėjas liko ištikimas realistiniam vaizdavimo principui. Ankstyvoje jo tapyboje juntama niuansuotų spalvų toninė harmonija, minkštas tirpstantis oro atmosferos perteikimas. Egizas mėgo vaizduoti idealizuotas buitines, sentimentalias scenas. Vėlesniuose jo darbuose sustiprėja realistinė raiška, ne tiek dėmesio kreipiama į pačios tapybos grožį. Svarią vietą dailininko kūryboje užima portreto žanras. Dailininko sukurti portretai nutapyti realistine maniera, stengiantis ne tik perteikti portretuojamųjų išorinį panašumą–kai kuriuose iš jų matyti pastangos atskleisti psichologinę asmenybės charakteristiką. Egizas neturėjo pasekėjų ir mokinių, tačiau jo kūryba papildo bendrąją XX a. I–osios pusės Vilniaus tautinių bendrijų, o kartu ir Lietuvos dailės panoramą. Dailininko kūrybinis palikimas išsibarstęs po visą pasaulį. Daugiausia kūrinių pateko į Odesos, Sankt Peterburgo, Londono, Paryžiaus, Romos, ir kt. miestų muziejus taip pat privačias kolekcijas. Informacija parengta pagal Rimos Rutkauskienės tekstą Bari Egizas: gyvenimas ir kūryba. Kn. Bari Egizas: tapyba, piešiniai (sud. Simona Makselienė (Vilnius: Meno rinkos agentūra, 2009), p. 17–23.
 
Ignacas Pinkas (Ignacy Pinkas, 1888–1935)–dailininkas, Jaceko Malczewskio mokinys. 1919 m. kaip piešėjas ir dailininkas dalyvavo generolo L. Želigovskio žygyje į Vilnių. 1928 m. buvo atvykęs į Vilnių, kur susituokė su Marija Kazanowicz. Tada nutapė 10 paveikslų, vaizduojančių Vilniaus architektūros paminklus. Paveikslus padovanojo asmeniškai Juzefui Pilsudskiui, o 1929 m. išleido tų paveikslų spalvotų autolitografijų rinkinį. Kiekviena litografija signuota pieštuku, rinkinys išleistas 100 egzempliorių tiražu, visi rinkiniai buvo vardiniai. Autolitografijos reprodukuotos knygoje Wladislaw Zahorski, Podania i legendy wileńskie, Gdansk, 1991.

Janas Bulhakas (Jan Bułhak, 1876–1950)– gimė 1876 m. Ostašine prie Naugarduko, mirė 1950 m. Gižycke (Lenkija). Iki 1945 m. gyveno Vilniuje, po to Lenkijoje. 1944 m. liepos mėnesį sudegė J.Bulhako butas Vilniuje Ožeškienės gatvėje. Bute buvo saugoma virš 50 000 Vilniaus fotografijų negatyvų. Žymiausias XX a. pirmosios pusės Vilniaus fotografas Janas Bulhakas miestą pradėjo fotografuoti paskatintas dailininko Ferdinando Ruščico, kuris 1911 m. susitarė su miesto burmistru įkurti Vilniaus fotografijos archyvą ir jo vadovu paskirti J.Bulhaką. Fotografas įsipareigojo inventorizuoti miestą–fotografuoti bendrus vaizdus, fiksuoti architektūros paminklus, jų detales. Tobulinęs žinias Austrijoje, Italijoje, Vokietijoje, 1912 m. J. Bulhakas ėmėsi vykdyti užsakymą ir po dvejų darbo metų miesto archyvui pateikė 15 tomų rinkinį, sudarytą iš beveik 500 fotografijų. Kitas, daugiau nei 600 nuotraukų, sudėjo į 14 tomų albumą apie Vilnių. Daugiausia miesto vaizdų nufotografuota iki I pasaulinio karo pradžios. Nuo 1919 m. J.Bulhakas skaitė paskaitas Vilniaus Universiteto Dailės fakulteto meninės fotografijos skyriuje, vėliau buvo to skyriaus vadovu. 1921–1936 m. dalyvavo 174 tarptautinėse parodose su 382 darbais. Daugiausiai darbų yra Varšuvos nacionaliniame ir Krokuvos fotografijos istorijos muziejuose.
„Apibendrinant fotografiją Vilniuje 1920–1940 m., galima tvirtinti, kad tai buvo J.Bulhako mokyklos laikotarpis, laikotarpis nuo fotografijos amato galutinai atskyręs meninę fotografiją, pagrindęs jos teoriją ir estetiką, suorganizavęs pirmuosius kūrybinius sambūrius ir fotografijos mokymą Vilniaus universitete. To meto Europoje tai buvo septintoji mokykla, kurioje dėstomas fotografijos menas. Svarbiausias jo nuopelnas–lyriškai, romantiškai užfiksuota Vilnijos gamta ir senojo miesto architektūra”. Informacija parengta pagal: Virgilijus Juodakis, Lietuvos fotografijos istorija 1854–1940 (Vilnius, Austėja, 1995): p. 54–65.

Kazys Daugėla (1912–1999)– gimė 1912 m. Radviliškyje, mirė 1999 m. 1936 m. baigė Vienos aukštąją žemės ūkio mokyklą, įgydamas inžinieriaus kultūrtechniko specialybę. 1937–1941 m. dirbo Žemės ūkio ministerijos Melioracijos departamente kultūrtechniku, o vėliau–referentu, trejus metus mokytojavo Kėdainių aukštesniojoje kultūrtechnikos ir geodezijos mokykloje. 1944 m. rudenį išvyko į Austriją, o nuo 1945 m. apsigyveno Bavarijoje, Kempteno stovykloje. Čia jis mokytojavo stovyklos lietuvių gimnazijoje, dėstė suaugusiems užsienio kalbas, vedė fotografijos kursus. 1949 m. persikėlė į JAV, iš pradžių apsistojo Mančesteryje, vėliau – Bedforde. Dirbo Davisono bendrovėje rangovu, inžinieriu projektuotoju. Fotografuoti pradėjo studijų metais. Nuo 1937 m. dalyvavo parodose ir konkursuose. Kaune vykusiuose Lietuvos matininkų ir kultūrtechnikų sąjungos fotosekcijos rengiamose konkursinėse parodose jaunam inžinieriui už nuotraukas buvo skiriamos premijos. Karo metais Kempteno stovykloje fiksavo tremtinių gyvenimo akimirkas: buitį, darbą ir poilsį, šventes, mokslą ir sportą. Nuo 1952m. JAV fotografijos draugijos narys, dalyvavo kasmetinėse išeivijos fotografų parodose Čikagoje. Niekada nenutraukė ryšių su Lietuva. 1988 m. savo fotografijų parodą eksponavo Kauno fotografijos galerijoje, vėliau ji buvo perkelta į Fotografijos muziejų Šiauliuose. 1992 m. surengė parodą „Statybos Lietuvoje ir Amerikoje“, o 1995 m. rugsėjo 22 d. Fotografijos muziejuje vyko parodos „Veidai ir vardai“ atidarymas bei to paties pavadinimo albumo, kurio autoriai Kazys Daugėla, Algimantas Kezys ir Vytautas Maželis, pristatymas. 1992 m. išleido knygą „Išeiviai iš Lietuvos“, kuri 1993 m. Baltijos šalių knygos meno konkurse Rygoje pelnė net du diplomus–už albumo dizainą ir fotografijų meniškumą. Nuo pat Fotografijos muziejaus įkūrimo padėjo jam skleisti informaciją apie lietuvių išeivijos fotografus ir parodas, atsiuntė labai vertingą 20 tomų fotografijos enciklopediją, „Kodak“ leidyklos išleistų vadovėlių seriją apie fotografiją, jos meną ir techniką. Muziejui padovanojo didžiąją savo fotoarchyvo dalį – fotografijų, skaidrių, negatyvų ir medalių. Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto tarybos garbės narys. Informacija parengta pagal: Kazys Daugėla. Fotografijų parodos katalogas (sud. P. Kačiulienė. Vilnius, 1989) ir Kazys Daugėla. Užjūrio veidai ir vaizdai, 1995.

Izaokas Dobrinskis (1891–1973)
(Isaak Dobrinski, Isaac Dobrinskij, Isaak Dobrinskij, Isaak Dobryns'kyj)– gimė Makarovo kaime, Ukrainoje, mokėsi Kijevo meno mokykloje, 1912 išvyko į Paryžių, kur gyveno, mokėsi, tapė ir bendravo su Modigliani, Kremègne, Soutine ir Auguste Renoir. Paveikslus parduodavo Salon des Indépendants, Salons des Beaux-Arts, des Tuileries, Salon d’Automne. Personalinės parodos 1930 ir 1934. Galerie Charpentier išgarsino dailininką, paveikslus įsigijo Luxembourg Museum. Vilniuje buvo 1928, kai čia vedė Rytų Europos žydų socialistų partijos (BUND) steigėjo ir lyderio Arkadijaus Kremerio dukrą Verą Kremer. Tada ir nupiešė Vilniaus vaizdus. Iš viso yra žinomi 7 I.Dobrynskio Vilniaus vaizdai, kuriuos giminės pardavė Paryžiaus Drouot aukcione 1998. 3 iš jų yra Lenkijoje Torunės universiteto bibliotekoje ir 3–Lietuvoje privačioje kolekcijoje.

Pranciškus Smuglevičius, Šmuglevičius (Franciszek Smuglewicz, 1745–1807)–dailininkas (tapytojas ir piešėjas), žymus pedagogas. Gimė 1745 m. spalio 6 d. Varšuvoje. Mirė 1807 m. rugsėjo 18 d. Vilniuje. Dailės dalykų mokėsi pas tėvą Luką Smuglevičių (Lukasz Smuglewicz), taip pat tapytojo Simono Čechavičiaus (Shymon Czechowicz) dirbtuvėje. Nuo 1763 m. studijavo Romoje pas tapytoją Antonijų Maronį (Antonio Maroni), o nuo 1765 m.–Šv. Luko akademijoje. Bendraudamas su žymiais menininkais, dalyvaudamas antikinės Romos paminklų archeologiniuose tyrimuose, P. Smuglevičius susiformavo kaip vienas pirmųjų XVIII a. klasicizmo stiliaus kūrėjų Europoje. Gyvendamas Romoje P. Smuglevičius išgarsėjo. Tuo metu jis nutapė vieną reikšmingiausių savo kūrinių–altorinį paveikslą Romos šv. Stanislovo bažnyčiai, kuriame pavaizduoti Lietuvos ir Lenkijos šventieji. 1767 m. ėmė gauti karaliaus Stanislovo Augusto stipendiją. Grįžęs į Varšuvą, 1786 m. įsteigė privačią tapybos mokyklą, taip pat dirbo pagal užsakymus Varšuvos ir Lenkijos provincijų bažnyčioms bei dvarams. 1785 m. dailininkas buvo atvykęs į Vilnių ir rekonstruojamai Vilniaus Katedrai sukūrė didžiojo altoriaus paveikslą, altorinės sienos kompozicijas bei 12 apaštalų atvaizdus. Vėliau nutapė altorinių paveikslų Šv. Petro ir Povilo, Šv. Jonų, Trinitorių, Šv. Jokūbo ir Pilypo ir kt. bažnyčioms. Nuo 1795 m. P. Smuglevičius gyveno Vilniuje. 1797–1807 m. vadovavo Piešimo ir tapybos katedrai Vilniaus universitete. Caro Pavlo I pakviestas, 1800 ir 1801 m. buvo išvykęs į Peterburgą, kur paveikslais dekoravo Vincento Brenos (Vincenzo Brenna) statomus Michailo rūmus. Pranciškus Smuglevičius palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse. Didžiąją P. Smuglevičiaus kūrybinio palikimo dalį sudaro religinė tapyba Senojo ir Naujojo testamentų siužetais („Kristus stebuklingai daugina duoną ir žuvį tyruose“), šventųjų paveikslai, taip pat istorinio („Persų pasiuntiniai pas Etiopijos karalių“), mitologinio („Agripina perkelia savo vyro palaikus į tėvynę“, 1807), alegorinio bei portreto žanro kūriniai („Prozorų šeimos portretas“, 1789). Kūriniai klasicistiniai, turi baroko ir realizmo bruožų. Tapė taip pat Lenkijos senovės laikų vaizdus, dažnai batalines scenas. Tapyboje labai išplėtojo tėvynės istorijos ikonografiją. Arabeskinės-groteskinės puošybos srityje sukūrė gryniausio klasicizmo stiliaus pavyzdžių. P. Smuglevičius vertinamas ir kaip buitinio ir peizažo žanrų pradininkas Lietuvos dailėje. Informacija parengta pagal LDM Dailininkų duomenų bazę. Prieiga per internetą: http://old.ldm.lt/LDMDailininkai/DBaze/Straipsniai/35.htm. 

Kamarauskas (Józef Kamarowski, 1878–1946)–tapytojas, inžinierius–architektas. Gimė 1878 m. Ukmergės aps. (dab. Širvintų raj.), mirė 1946 m., Vilniuje. 1892 m. mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje. Nuo 1893 m. studijavo architektūrą Centrinėje barono Štiglico techninio piešimo mokykloje Sankt Peterburge, iki 1897 m. kaip laisvasis klausytojas lankė Peterburgo dailės akademiją. 1897–1910 m. tarnavo Šiaurės Vakarų krašto geležinkelių statybos vyr. Inžinieriaus biure, 1910–1914 m. –Sankt Peterburgo statybos skyriaus vedėjas. 1922 m. apsigyveno Vilniuje, 1939 m. įsidarbino Vyriausiojo inžinieriaus ir architekto valdyboje, 1944 m.–tapo paminklų apsaugos inspektoriumi. Ansktyvuoju kūrybos periodu (1890–1899 m.) kūrė akvareles ir piešinius, kuriuose fiksavo Lietuvos, daugiausia Vilniaus, architektūros paminklus. Remdamasis pastatų liekanomis, savo fantazija ir ikonografija piešiniuose siekė atkurti Lietuvos pilių, Vilniaus miesto sienos bokštų vaizdus. 3–4 d–metyje nupiešė paspalvintų Vilniaus planų–panoramų, įkomponuotų į rėmus su užrašais, herbais, kartiušais, primenančiais XVII–XIX a. piešinius, Franco Hogenbergo raižinius. Kūriniuose detalų realistinį piešinį derino su romantiškomis vizijomis. Dažnai tapė aliejumi, akvarele. Paskutiniais gyvenimo metais dokumentiškai fiksavo Vilniaus ir kt. Lietuvos miestų senąją architektūrą, nubraižė 40 nuo II pasaulinio karo nukentėjusių Vilniaus gatvių išklotinių. Restauravo ir kopijavo religinius paveikslus bažnyčioms, kūrė plakatus, ekslibrisus, projektavo pašto ženklus, banknotus, atvirukus su Lietuvos miestų herbais ir LDK kunigaikščių portretais. Informacija parengta pagal Lietuvos dailininkų žodyną. Tomas III: 1918–1944 (sud. Lijana Šatavičiūtė–Natalevičienė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2013): p. 192–193.

Konstantinas Gorskis (Gurskis, Konstanty Górski, 1868–1934)–tapytojas, piešėjas, iliustruotojas. Gimė 1868 m. netoli Kauno, mirė 1934, Varšuvoje. Mokėsi dailės Vilniaus piešimo mokykloje ir Maskvoje (galbūt Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokykloje). 1887–1889 m. studijavo Peterburgo dailės akademijoje, tikėtina, pas prof. Bogdaną Vilevaldę. Tobulinosi Miunchene, Paryžiuje, Italijoje. I pasaulinio karo laikotarpiu buvo Maskvoje, dalyvavo vietinės lenkų bendruomenės gyvenime. 1919 m. sugrįžo į Lenkiją. Dalyvavo organizuojant reprezentacines lenkų dailės parodas Lenkijoje ir užsienyje. Daugiausia dirbo portretinės tapybos srityje, specializavosi tapyti reprezentacinius portretus. Nutapė ir Lietuvos bajorų atvaizdų, sukūrė buitinio, istorinio žanro paveikslų, kompozicijų folklorinėmis temomis. Nupiešė karikatūrų, taip pat iliustravo grožinės literatūros leidinių, tarp jų – daug knygų vaikams ir jaunimui. Bendradarbiavo su žurnalais „Tygodnik Ilustrowany”, „Biesiada Literacka” ir kt. Dažnai fotografiją ar litografiją imituojančia monochromine aliejinės tapybos technika iliustravo periodikoje spausdinamus Henryko Sienkiewicziaus, Adomo Mickevičiaus ir kt. rašytojų veikalus. K. Gorskio dailei būdingi realizmo, neoromantizmo bruožai. Dailininko kūrinių galima rasti įvairiuose muziejuose: Lietuvos dailės, Nacionaliniuose Krokuvos ir Varšuvos dailės muziejuose bei kt. Informacija parengta pagal Lietuvos dailininkų žodyną. Tomas II: 1795–1918 (sud. Jolanta Širkaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012): p. 146–147.

Albertas Žametas (1819–1876)–tapytojas, piešėjas, teatro dekoruotojas. Gimė 1821 m. Vilniuje, mirė 1876 m. ten pat. Iš Gumbinės Prūsijoje kilusio Danieliaus Žameto ir Onos Zeidlerytės sūnus. Baigė Vilniaus gimnaziją. Buvo Kanuto Rusecko mokinys Vilniaus bajorų institute. 1840–1847 m. laisvojo klausytojo teisėmis studijavo Peterburgo dailės akademijoje, nuo 1844 m. mokėsi Maksimo Vorobjovo peizažo klasėje. 1847–1858 m., remiamas Benedikto Tiškevičiaus, tobulinosi Italijoje, lankėsi Prancūzijoje, Vokietijoje, Anglijoje. 1854 m. Peterburgo Dailės akademijoje už paveikslą „Tivolio kaskadų ir Sabinos šventyklos vaizdas” jam suteikė laisvojo dailininko vardą, tais pat metais Žametas buvo apdovanotas Romos Šv. Luko akademijos premija už peizažą „Niemio ežero vaizdas”, o 1859 m. už tris Romos apylinkių peizažus Peterburgo dailės akademija suteikė akademiko vardą. 1859 m. grįžo į Lietuvą. Buvo Vilniaus archeologijos komisijos narys–bendradarbis, dirbo Vilniaus senienų muziejuje. 1861–1863 m. keliavo po Prancūziją, Angliją, Š. Italiją, kartu su Mykolu Tiškevičiumi 1862 m. Londone pirko paveikslus būsimai muziejaus galerijai, nuo 1864 m. tvarkė muziejinius rinkinius, tai pat nuo 1864 m. iki mirties dirbo dailininku scenografu Vilniaus teatre. Dalyvavo Vilniaus dailės kūrinių nuolatinės parodos draugijos veikloje, kandidatavo į komiteto narius. Buvo vedęs dvarininkę Stefaniją Reškaitę.
A. Žametas–vienas pirmųjų interjerų tapytojų Lietuvoje („Marijos ir Mykolo Tiškevičių rūmų Hardoke interjeras”, 1863; „Vilniaus senienų muziejus. Archeologijos salė”, 1848 ir kt.). Visgi daugiausia tapė peizažus, sukūrė iliustracijų, atliko dekoracijų Vilniaus miesto teatrui. Paveikslus eksponavo Romoje, Neapolyje, Florencijoje, Krokuvoje, Varšuvoje. Alberto Žameto kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Lietuvos mokslų akademijoje, Valstybiniame A. Radiščevo dailės muziejuje Saratove, muziejuose Omske, Stavropolyje ir kt., privačiuose rinkiniuose. Informacija parengta pagal Lietuvos dailininkų žodyną. Tomas II: 1795–1918 (sud. Jolanta Širkaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012): p. 450–451.

Boleslovas Buika (Bolesław Buyko, Bujko, 1878–1939)–tapytojas. Gimė 1876 m. Terespolio vienkiemyje (Švenčionių apskritis), mirė 1939 m. Saint Jean–Cap–Ferrat (Prancūzija). Iki 1896 m. mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje, remiamas Juozapo Montvilos ir Boleslovo Rusecko 1896 m. įstojo į Krokuvos dailės mokyklą. 1898 m. mokėsi privačioje  Iljos Repino tapybos studijoje Peterburge. 1899 m. grįžęs į Krokuvą, tęsė mokslus toje pačioje dailės mokykloje (1900 m. reorganizuotoje į dailės akademiją) pas Leoną Wyczółkowskį. 1920 m. kartu su Boleslovu Balzukevičiumi išvyko į Paryžių, mokėsi Collarosi akademijoje. 1905 m. vedė anglę Anną Travers. 1935 m. persikėlė gyventi iš Paryžiaus į Saint Jean–Cap–Ferrat prie Nicos. Nuo 1911 m. Tarptautinės akavarelistų draugijos „Zachęta” narys. 1912 m. B. Buikai suteiktas akademinis Prancūzijos apdovanojimas officer d’ académie. Tapė peizažus, portretus, aktus, natiurmortus. Greta aliejinės tapybos mėgo akvarelės techniką, piešimą plunksnele su tušu. Ankstyvajai kūrybai būdinga Jano Stanisławskio įtaka, tapyba pasižymi artimų spalvų tonų koloritu, išryškintu potėpiu. Paryžiaus laikotarpiui būdinga retrospektyvizmo tendencijos. Tapė Romos, Venecijos, Paryžiaus architektūros paminklus, akcentuodamas apšvietimo efektus, vaizdavo prancūzų baroko, rokoko interjerus. Vėlyvajai kūrybai būdingos plačiu potėpiu lietos akvarelės, efektingos spalvos, pagrindiniai motyvai–Paryžiaus, Prancūzijos, Italijos kraštovaizdžiai. Surengė personalines parodas Londone, Paryžiuje, Nicoje, Varšuvoje. Dalyvavo parodose Vilniuje: Vilniaus dailės salone (1899 m., 1902 m.), lenkų dailės parodoje Tiškevičių rūmuose (1908 m.) ir kt. Eksponavo kūrinius „Zachęta” draugijos parodose Varšuvoje (1903 m., 1906 m., 1910 m., 1911 m.) ir Krokuvoje (1906 m.). Su pertraukomis rodė darbus Paryžiuje: Rudens salone (1904–1936), Nepriklausomųjų dailininkų salone (1907–1911 m.) ir kt. B. Buikos darbų yra Lietuvos dailės muziejuje, Varšuvos nacionaliniame muziejuje, Jaceko Malczewskio muziejuje Radome bei Lenkų bibliotekoje Paryžiuje. Informacija parengta pagal Lietuvos dailininkų žodyną. Tomas II: 1795–1918 (sud. Jolanta Širkaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012): p. 78.

Albrecht Kurd (1884–1964)–vokiečių tapytojas. Kūrė peizažus, natiurmortus, miesto vaizdus. 1909 ir 1910 m. dalyvavo „Didžiojo meno” parodoje Berlyne .

Janas Kačmarkievičius (Jan Kaczmarkiewicz, 1904–1983)–tapytojas, grafikas, pedagogas. Gimė 1904 m. Ravičiuje (Lenkija), mirė 1983 (kitais duomenimis 1989 m.). 1925–1929 m. studijavo dailės istoriją ir architektūrą Poznanės universitete, 1932–1939 m. mokėsi Stepono Batoro universiteto Dailės fakultete pas Liudomirą  Sleńdzińskį; 1939 m. gavo tapytojo diplomą. Nuo 1945 m. LSSR dailininkų sąjungos narys. 1958 m. repatrijavo į Lenkiją, apsigyveno Bytome. 1958–1978 m. dėstė dailę Bytomo ir Katovicų mokyklose bei licėjuose. Akvarele, tempera ir aliejumi tapė neoklasicistines figūrines kompozicijas, portretus, peizažus, kūrė ekspresyvios stilistikos medžio raižinius. Sumaketavo art deco stiliaus viršelių Poznanės žurnalui „Tęcza”. Debiutavo 1934 m. Stepono Batoro universiteto Dailės fakulteto studentų darbų parodoje. Dailininko kūrinių yra Mikalojaus Koperniko universitete (Torunė, Lenkija). Informacija parengta pagal Lietuvos dailininkų žodyną. Tomas III: 1918–1944 (sud. Lijana Šatavičiūtė–Natalevičienė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2013): p. 182.

Aleksandr Azarewicz (XX a. I p., Vilnius)– keramikas. Iki Pirmojo pasaulinio karo mokėsi keramikos pas skulptorių ir keramiką Stanisławą Jagminą. Tarpukariu garsėjo kaip žymiausias Vilniuje keramikos meistras, 3–4 d-metyje turėjo keramikos dirbtuves Šnipiškėse (Ukmergės g. 157), kuriose dirbo ir jo sūnus. Naudojo molį ir fajansą, žiedė vazas, žvakides, lėkštes, puodynes, ąsočius, suvenyrines vazeles. Taikė kelis dekoravimo būdus: paviršių dengė įvairiaspalvėmis banguotomis juostomis, naudojo natūralių spalvų gamą (vyrauja žalia greta rudos, gelsvos, mėlynos atspalvių) ir bespalvę blizgią glazūrą arba puošė paviršius stilizuotu liaudišku piešiniu su augalų, paukščių, širdžių motyvais. Dirbiniai signuoti apskritimo formos įspaudu su užrašu „A. Azarewicz Wilno“ ir septyniakampe žvaigžde. 1924, 1933 m. dalyvavo meninių amatų parodose ir mugėse Vilniuje. Informacija parengta pagal Lietuvos dailininkų žodyną. Tomas III: 1918–1944 (sud. Lijana Šatavičiūtė–Natalevičienė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2013): p. 55.

Marijonas Kulieša (Marian Kulesza, 1878–1943)–tapytojas. Gimė 1878 m. Suvalkuose (dab. Lenkija), mirė 1943 m. Vilniuje. 1899 m. baigė Varšuvos gimnaziją, trumpai mokėsi Wojciecho Gersono studijoje. 1899–1909 m. studijavo Krokuvos dailės akademijoje pas Florianą Cynką, 1900–1910 Peterburgo dailės akademijoje pas Dmitrijų Kardovskį. Iki 1914 m. dirbo Peterburgo dailės akademijos vitražo ir mozaikos dirbtuvėse. 1912 m. keliavo po Europą. ~1919 m. apsigyveno Vilniuje, dėstė piešimą žydų amatų draugijos „Pagalba darbu“ (Hilf durkh arbet) mokykloje, mokytojavo Adomo Mickevičiaus gimnazijoje, 1924–1927 m. vadovavo Vilniaus dailininkų draugijos amatininkų piešimo kursams, nuo 1928 m. dėstė šios draugijos Dailiųjų amatų mokykloje. Publikavo straipsnių apie dailiųjų amatų mokymą (Kurjer Wileński, 1930 m., nr. 131, 153; 1931m. nr. 12), dailės kūrinių restauravimą. Sankt Peterburge priklausė Dailininkų bendruomenei (Oбщина художников), Archipo Kuindži draugijai, Vilniaus dailininkų narys nuo 1920 m., vienas Vilniaus dailės draugijos įkūrėjų ir prezidentas 1931 m. Pagrindinis kūrybos žanras–portretas; būdinga realistinė, kiek sudekoratyvinta tapysena. Tapė interjerus, ypač istorinių pastatų („Šv. Mykolo bažnyčios vidus“, 1926 m. ir kt.), natiurmortus. Taikė aliejinės tapybos, pastelės techniką. Debiutavo 1910 m. Sankt Peterburgo dailės skatinimo draugijos parodoje. 1935 m. surengė asmeninę parodą „Zachęta“ draugijos salone Varšuvoje. Dalyvavo Vilniaus dailininkų draugijos ir Vilniaus dailės draugijos parodose. 1924 m. Dailės ir amatų parodoje Vilniuje apdovanotas sidabro medaliu. Dailininko kūrinių yra Lietuvos dailės, Lietuvos bei Varšuvos nacionaliniuose muziejuose. Informacija parengta pagal Lietuvos dailininkų žodyną. Tomas III: 1918–1944 (sud. Lijana Šatavičiūtė–Natalevičienė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2013): p. 232.

Timonas Niesiolovskis (Tymon Niesiołowski, 1882–1965)–tapytojas, grafikas ir pedagogas, meninių grupuočių „Formistai” ir „Ritmas” narys. 1900–1904 m. studijavo Krokuvos Vizualiųjų menų Akademijoje, nuo 1903 m. dalyvavo parodose, 1919 m. surengė personalinę parodą Krokuvoje, 1923, 1925, 1935, 1938 m. Varšuvoje. 1926 m. apsigyveno Vilniuje, nuo 1937 m. Vilniaus Stepono Batoro universitete, Vaizduojamosios dailės fakultete, ėjo docento pareigas. 1945 m. Niesiolovskių šeima repatrijavo vadinamuoju profesorių transportu į Torunę. Čia Timonas Niesiolovskis pradėjo eiti profesoriaus pareigas Torunės Mikalojaus Koperniko universitete. Informacija parengta pagal K. Niesiołowskio straipsnį „Vilnietiškos lenkų lėlininkų šaknys” in: Menotyra, T. 15, Nr. 4 (Lietuvos mokslų akademija, Vilnius, 2008,): p. 39. bei medžiagą internete.
Timonas Niesiolovskis 1926 m. persikėlė į Vilnių, kur išbuvo iki 1945 ir čia ėjo dailiųjų amatų mokyklos direktoriaus pareigas, buvo Stepono Batoro universiteto Dailės fakulteto dėstytojas, profesorius, Vilniaus dailininkų plastikų draugijos narys. Sunkiais 1941–1944 vertėsi piešdamas šventinius atvirukus, tapydamas portretus ir bažnytinius paveikslus. XVII Vilniaus aukcione išstatomas natiurmortas yra būtent iš šio periodo, sukurtas Vilniuje. Per mūšius Vilniuje 1944 liepą buvo sunaikintas jo butas drauge su didžiąja dalimi darbų. Informacija parengta pagal: Vilniaus meno mokykla ir jos tradicijos (red. J. Malinowski ir kt., Torūnė/Vilnius, 1996): p. 343.