Paroda · 2020
EREMAS | 2020 06 19–07 24
Parodos Eremas plakatas Pamokslaujantis vienuolis, 2020, drb., al., 90 x 70 Rašantis vienuolis, 2020, drb., al., 90 x 70 Vienuolis su smilkytuvu. I, 2020, drb., al., 150 x 105 Vienuolis su smilkytuvu. II, 2020, drb., al., 150 x 105 Vienuolis su smilkytuvu. III, 2020, drb., al., 150 x 105 Skaitantis vienuolis, 2020, drb., al., 90 x 70 Vienuolis peizaže, 2020, drb., al., 90 x 70
Sigita Maslauskaitė–Mažylienė – tapytoja, menotyrininkė, Bažnytinio paveldo muziejaus vadovė. Vaikystėje Sigita baigė Vienožinskio dailės mokyklą, o 1996 m. Vilniaus dailės akademijoje – tapybos studijas. 1997–2000 m. studijavo bažnytinį paveldą Romos Grigaliaus universitete. Grįžusi į Lietuvą tapo Vilniaus arkivyskupijos menotyrininke. 2006 m. apgynė daktaro disertaciją tema „Šv. Kazimiero kultas ir ikonografija XVI a.–XIX a. pradžioje“. Nuo 2005 m. aktyviai bendradarbiavo steigiant Bažnytinio paveldo muziejų Vilniuje, kuriam dabar ir vadovauja. 2008 m. stažavosi Paryžiaus Žmogaus studijų institute (Fondation maison des sciences de l᾿home, Paris) su Andrew W. Mellono stipendija, 2009 m. atliko kūrybinę stažuotę VDA studijoje Cité Internationale des Arts Paryžiuje, 2009–2011 buvo mokslininkė stažuotoja ES SF projekte „Podoktorantūros stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje“. 2013 m. apdovanota valstybės stipendija kultūros ir meno kūrėjui. Lietuvos dailininkų sąjungos ir Lietuvos dailės istorikų draugijos narė, dėsto krikščioniškojo meno istoriją Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centre, muzeologiją Vilniaus dailės akademijoje. S. Maslauskaitė dalyvauja mokslinėje veikloje, rengia savo tapybos ir bažnytinio meno parodas. Išleido monografiją apie šv. Kazimiero atvaizdo istoriją lietuvių ir lenkų kalbomis (2010 ir 2014 m.).
Sigita Maslauskaitė–Mažylienė
Eremas
2020 06 19 – 2020 07 24
Galerija Kunstkamera, Vilnius
Eremitas, eremas – tai žodžiai, kilę iš graikiško žodžio erēmía, reiškiančio dykumą. Egipto dykumoje ir užgimė vienuolinė, anachoretinė tradicija, kurią pradėjo šv. Antanas (Jonas Krikštytojas parodė pavyzdį). Kiek vėliau, Sirijoje, atsirado pirmosios eremitų bendruomenės, kurios jau turėjo tam tikrą bendro gyvenimo ritmą – koinobijos. Rytų bažnyčioje anachoretinė (atsiskyrėliška) bei koinobijos vienuolystės formos ir liko tokios, iš esmės nepakitusios iki pat šių dienų (akylai saugomos, tarkim, Atono kalne). Tuo tarpu Vakaruose vienuolinė tradicija išsiskaidė į daugybę skirtingų vienuolinių ordinų, kurių kiekvienas turi ne tik savitas regulas, abitus ir ritualus, bet ir suteikia galimybę pasirinkti vienuolinio gyvenimo formą visiems, kurie tik pajuto savyje tokį pašaukimą: nuo kontempliatyvių ir uždarų kamaldulių, iki karingų tamplierių ar moksliukų jėzuitų. Vienuolinis gyvenimas iš tiesų yra labai įvairialypis ir daugiaspalvis, vis dėlto, trys pagrindiniai vienuolinio pašaukimo įžadai turbūt yra būdingi visiems: paklusnumo, neturto ir celibato. Tai yra trys įžadai, kurie it stulpai saugo vienuolį nuo pagrindinų demoniškų gundymų puikybės, godumo ir nesankcionuoto seksualumo aistromis.
Nėra abejonių, kad vienuolinis gyvenimas – tai ne pasirinkimas, bet pašaukimas. Panašiai, kaip ir šeimyninis gyvenimas. Visur reikia Dievo vedimo.
Ši Sigitos paroda galerijoje Kunstkamera yra būtent apie vienuolinio gyvenimo įvairovę. Panašu, kad Sigitą domina ne tiek vienuolinį gyvenimą organizuojantys ordinai ar išorinės hierarchinės struktūros, kiek pats vienuolinio gyvenimo turinys, kasdienė veiksmų grandinė: malda, atgaila, rekolecijos, smilkymas, meditacijos, piligrimystė, budėjimas, ekstazė… Daugybė veiksmų, kuriuos diena iš dienos atlieka vienuoliai, išsižadėję visko, kas pasauliečiui atrodo nepamainoma.
Tegul nenuskamba pernelyg arogantiškai, bet drįsiu pavadinti Sigitą lietuvišku Zurbaranu. Zurbaranas, kaip žinia, buvo Ispanijos baroko epochos egzaltuotos vienuolystės dainius, kurio darbuose vienuoliai – ypač tie, baltais abitais ir ekstazėse – atrodo kaip nuotakos ar jaunikiai, Dievo ir Bažnyčios išrinktieji. Panašiai ir šiame Sigitos vienuolių cikle: mes matome įvairiausius vienuolius jų intymiausiose – maldos – akimirkose. Todėl jie niekur nežvelgia į žiūrovą: jie yra savyje, jų žvilgsnis per save nukreiptas į dievybę, jie yra ryšyje su ja, jie yra santykyje. Jie dabar užimti, todėl negali žvelgti į juos stebintį žiūrovą, bet Sigita suteikia žiūrovui galimybę it pro rakto skylutę stebėti šias intymias vienuolinio gyvenimo scenas. Beveik vuajeristinė paroda, bet drauge – labai atsargi, delikati, pagarbi.
Stilistiniu požiūriu, Sigita išlieka ištikima savo ekspresionistinei, gana pastoziškai tapymo manierai, kuri šiam turiniui tobulai tinka. Kompozicijos paprastos, dažniausiai vienafigūrinės, monumentalios, be detalių, be fono, išgrynintos, tačiau drauge – maksimaliai įtaigios savo vidiniu dramatiniu intensyvumu.
Žavi Sigitos, kaip tapytojos, pavydėtinas nuoseklumas. Ji visuomet save pozicionavo kaip religinio turinio tapytoją (kas šiais laikais skamba beveik nepadoriai ekstravagantiškai). Žavi jos autentiškumas, konfikto tarp tapybos turinio ir jos asmenybės nebuvimas (tikrai galėčiau ir pačią Sigitą įsivaizduoti esant vienuole; bet Dievas ją apdovanojo labai daugeliu pašaukimų, kuriuos ji turi įvykdyti). Būtent todėl šią parodą pavadinčiau labai intymia, labai asmeniška, drauge – labai intensyvia (koks dvasinis gyvenimas ir esti). Ypač, turint omeny, kad dauguma darbų buvo sukurti per karantiną, kuomet daugelis žmonių buvo tiesiog įmesti į tokią atskirtį, kurią vienuoliai, tai pasirinkę, patiria kasdien. Manau, kad nėra geresnio būdo paminėti karantino – su visom jo atsiskyrėliškom realijom – pabaigą ir pašlovinti gyvenimo pilnatvę ir bendrystę. Drauge turinti omenyje, kaip greitai ir lengvai viena ir kita gali apsikeisti vietomis.
Simona Skaisgirytė–Makselienė
„Eremą“ pradėjau tapyti 2019 m. liepą Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo dominikonų vienuolyne, br. Mindaugo Slapšinsko OP kuruotame plenere „Aistra žmogaus širdyje“.
Figūrų ilgais drabužiais kontūrai, abitų spalva, erdvių prietema man labai pažįstami ir suprantami, gal net išmokti. Stebėdavau benediktinus Palendriuose, pranciškonus Vilniaus Bernardinuose, dominikonus Lukiškių vienuolyne. Garsiuose muziejuose kažkaip ramiau apžiūrėdavau Riberos, Murillo, El Greco šventuosius vienuolius ir atsiskyrėlius, galvodama, kad „ir aš galiu pabandyti“.
12 kontempliuojančių vienuolių, 3 vienuoliai su smilkytuvais ir 3 maldoje.
Aišku, jie visi meldžiasi. Man įdomiausia ši nematoma žmogaus gyvenimo dalis: malda. Išminčiai sako, kad ji yra pati galingiausia priemonė norint atbaidyti piktąsias jėgas ir priartėti prie Dievo.
Vyksta pandemijos, karai, revoliucijos, o atsiskyrėliai meldžiasi savo celėse ir „nieko nedaro“. Nedaryti nieko – tik melstis – mūsų dienomis skamba kaip oksimoronas arba kaip žygdarbis. Man pačiai nelabai sekasi melstis. Tikriausiai tapydama vienuolius, klostuodama jų abitus ir škaplierius, mąstydama apie tamsą ir šviesą vyliausi kompensuoti gebėjimo melstis stoką.
Paroda į „Kunstkamerą“ perkelta iš celės Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo vienuolyne ir šiek tiek performuota. Šiuolaikinės galerijos aplinka nėra tapati vienuolyno erdvėms, tačiau galerijos erdvėje paveikslus galima apžiūrėti iš labai arti ir pajusti tapybos paviršių, kuris yra svarbus šios parodos elementas.
Sigita Maslauskaitė–Mažylienė