Juozas Kazlauskas | Aurora Borealis | 2024 m. vasaris

Juozas Kazlauskas

• Gimė 1941 m. sausio 6 d. Žvirbliškės, Molėtų valsčius – † 2002 m. vasario 20 d. Vilnius.
• Lietuvos fotografas, kino operatorius, režisierius.
• 1949–1957 m. gyveno tremtyje Irkutsko srityje.
• 1972 m. baigė Kinematografijos institutą Maskvoje.
• 1969 –1975 m. Lietuvos kino mėgėjų draugijos, 1975–1987 m. Lietuvos kino studijos dokumentinių filmų operatorius, režisierius.
• Nufilmavo filmus, kuriuos statė režisieriai Saulius Beržinis, Algirdas Dausa, Laima Pangonytė, Robertas Verba ir kiti. Sukūrė dokumentinių filmų, reportažinių fotografijų.
• Fotografijų ciklai:
  • Žuvusių poliarinių ekspedicijų pėdsakais, 1975–1992 m.
  • Vilemo Barenco karavelės pėdsakais, 1978–1988 m.
  • Prie Karos ir Laptevų jūrų, 1978–1992 m.
  • Tremtis, 1987–1992 m.
  • Lietuva nuo Sąjūdžio iki šių laikų, 1987–1999 m.
  • Čečėnija, 1992–1995 m.
  • Černobylis, 1997 m.

Tyrinėtojai priskiria Juozą Kazlauską Lietuvos fotografijos mokyklai. Kaip ir kitiems XX a. 8–9 dešimtmečio Lietuvos fotografams, jam būdingas humanistinis žvilgsnis į aplinką, tikėjimas visuotinėmis žmogiškomis vertybėmis, fotoreportažinis stilius. Nuo kitų visų pirma jį skiria tematika – dauguma to laikotarpio darbų rodo, kad Kazlauskas neišsiteko artimoje aplinkoje, vis veržėsi už įprastos kasdienybės ribų. Svarbiausi jo fotografijų ciklai fiksuoja ledų sukaustytą Arkties vandenyną bei jo tyrinėtojus, atšiaurų gamtos grožį, Šiaurės tauteles ir jų gyvenimą.

Kelionė Šiaurės keliais prasidėjo dar vaikystėje, tik ne savo noru: 1949 m. aštuonmetis berniukas su mama (tėvas jau buvo miręs) ištremiami į Sibirą. Aršane, Irkutsko srityje, pradeda lankyti mokyklą. Pradžioje buvo labai sunku – iki mokyklos 7 kilometrai pėsčiomis per sniegynus, o ten bendramoksliai tyčiojasi, vadina fašistu. Bet visada draugiškas, giedrų akių šviesiaplaukis Juozukas palaipsniui sugeba susidraugauti. Mokykloje pamokos vien rusų kalba, tad rašyti Juozas išmoksta tik rusiškai.

1956 m. Kazlauskams leidžiama grįžti į Tėvynę, o čia gimtieji namai Molėtuose jau užimti kitų. Šeima apsistoja Vilniuje. Čia Kazlauskas baigia rusišką vidurinę mokyklą, vėliau Geležinkeliečių technikume įgyja staliaus specialybę, po to metus dirba gamykloje, bet jį vėl pašaukia Šiaurė – 1961 m. paimamas į armiją, į laivyną Severomorske netoli Barenco jūros.

Tarnaudamas armijoje taip susidomi fotografavimu ir filmavimu, kad nutaria stoti į neakivaizdžias studijas Maskvos kinematografijos institute. Draugišką ir gabų jūreivį visi vertina, palaiko, net karininkas pataria biografijoje nuslėpti tremties faktą, kitaip – jokių šansų. Juozas patarimo paklausė ir praslydo.

1969 m. atitarnavęs armijoje grįžta į Lietuvą. 1975 m. neakivaizdžiai baigęs studijas ir įgijęs operatoriaus specialybę pradeda dirbti Lietuvos kino studijoje. Kuria daugybę dokumentinių filmų. Tačiau kartais pavyksta ištrūkti iš kasdienybės rato – tada kryptis viena – į Šiaurę!

1975 m. filmuojant dokumentinį filmą TV „Kino keliautojų klubui“ Špicbergeno archipelage ir Prano Juozapo Žemėje, kartu gimsta ir vienas gražiausių Kazlausko fotografijų ciklų „Prie Karos jūros“ – nencai, elniai, Jugros tundra. 1979 m. su istoriko Dmitrijaus Kravčenkos ekspedicija plaukia Barenco jūra ir tyrinėja Naująją Žemę – gimsta ciklas „Vilemo Barenco karavelės beieškant“. 1982 m. tęsiama ankstesnė kelionė ir ciklas „Arkties atradėjų keliais“. 1985 m. su geografų draugijos nariais vyksta ekspedicijon į Prano Juozapo Žemę – fotografijų ciklas „Dingusių poliarinių ekspedicijų pėdsakais“.

Iš kur tas noras rasti XVI a. olandų keliautojo Vilemo Barenco (ieškojo kelio per Arkties vandenyną į Indiją) paskendusią karavelę ir paskutinės stovyklavietės pėdsakus, pakartoti vėlesnių Šiaurės tyrėjų kelius? Galime tik spėti, kodėl traukė tokios sekinamai sunkios ir dažnai labai pavojingos kelionės. Nors vaikystės ir jaunystės kelionės buvo priverstinės, betarpiškas santykis su atšiauria gamta, dažna pavojaus nuojauta, patiriamų išgyvenimų stiprumas ir tikrumas gal ir buvo tai, kas nuolat traukė Kazlauską grįžti į Šiaurę. Tik ten buvo galima pabėgti nuo banalios, niūrios ir dažnai absurdiškos kasdienybės ir rasti kažką nepaprasta, didinga ir tikra. Šie egzistencinės patirties persmelkti kadrai išgarsino Kazlauską: už Šiaurės ciklus jis pelnė daugybės tarptautinių parodų apdovanojimus.

Parengė Danguolė Butkienė

[MO muziejus, https://kolekcija.mo.lt/lt/Authors/43199?name=juozas-kazlauskas]