„Akis kliūva“ – tai lietuviškas posakis, reiškiantis, kad kažkas patraukia dėmesį, užkliūva žvilgsniui, išsiskiria iš aplinkos. Įdomu, kad posakis turi ir fizinę savybę, tarsi žvilgsnis „užkibtų“ už kažko, kaip drabužis už vinies. Aplinkoje be kliuvinio nėra sąmoningo matymo. Net mažas taškelis vienodame fone užkabina akį, o jei kūrinys paveikia emociniame ar intelektualiame lygmenyje, tai tariame: „užkabina iš vidaus“. Gal net galima sakyti: kūrinys tampa gyvas tada, kai jis šiek tiek kliūva.

Kūriniai parodoje nėra visiškai plokšti. Juos sudaro sluoksniai, skirtingas medžiagiškumas, netaisyklingi siluetai. Akis negali pilnai jų „nuskenuoti“ vienu judesiu lyg drobės ar popieriaus paviršiaus ir užčiuopia reljefą. Žiūrint net galima pajusti kuri kūrinio vieta kieta, kuri minkšta, kuri šiurkšti ir pan., tad akies prisilietimas kone taktilinis. 

Parodoje yra vienas video darbas, kuris savo meditatyvumu gali atverti duris į vidinį tyrinėjimą. Vizualiai tai yra lėtai kintantis, pusiau abstraktus peizažas rūke, kur medžių viršūnių ir rūko sluoksniai paeiliui dengia vieni kitus tai susiliedami, tai atsiskirdami. 

Parodos pavadinimas kalba apie patį žiūrėjimo/matymo aktą bei tiesiogiai atliepia autorinę reljefinę techniką. Jis paprastas, beveik buitinis, bet tokios gali atrodyti ir kūrinių temos, jei dėmesys neužklius už idėjos ir netaps proga pamąstyti kitame kontekste. Šiuo atveju, padės kūrinių aprašymai. 

„Akis kliūva“ – paprasta frazė, bet joje jau užkoduota visa parodos logika. Linkiu, kad kūriniai kliudytų ne tik akį, bet ir užkabintų iš vidaus. 

Gabrielius