Antanas Jasenka yra žinomas kompozitorius tiek akademinės šiuolaikinės muzikos kompozitorių bendruomenėje, tiek ir eksperimentinės muzikos scenoje. A. Jasenka savo kūrybinę karjerą pradėjo rašydamas koncertinius kūrinius akustiniams instrumentams. Jasenkos kūriniai skamba Lietuvos ir tarptautiniuose šiuolaikinės muzikos festivaliuose. Taip pat kompozitorius dalyvavo įvairiuose leidybiniuose, multimedijos projektuose užsienyje su tokiais žymiais menininkais kaip Ralf Wehowsky, The Hafler Trio, Artemij Artemjev, taip pat su Lietuvos menininkais: Oskaru Koršunovu, Eimuntu Nekrošiumi, Birute Letukaite, Yana Ross, Mariumi Jacovskiu, Giedre Brazyte, Džiugu Katinu ir kt. Jo kūrybą yra išleidusios Rusijos, JAV, Olandijos, Kanados, Ispanijos, Portugalijos, Vokietijos, Belgijos, Anglijos, Prancūzijos, Lenkijos, Lietuvos leidybinės kompanijos. Nuo 2008 m. – elektroninės muzikos atlikėjų kolektyvo „Diissc Orchestra“ narys. 2010-2015 metais didžiausio Baltijos šalyje elektroninės muzikos festivalio „Jauna Muzika“ meno vadovas.

Kompozitoriaus kūryba yra gausiai apdovanota tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. 1994 m. už kūrinį „Āryas“ kompozitoriui skirta „Tylos“ premija, 1995 m. – Muzikos fondo premija už kūrinį „Senovinės giesmės“. 1998 m. už kūrinį „Ambient“ A. Jasenkai skirta F. Schuberto draugijos organizuoto naujų kūrinių konkurso premija. 2002 metais kompozitorius laimėjo prizą už geriausią elektroakustinį kūrinį („Deusexmachina“) Lietuvos kompozitorių sąjungos surengtame geriausių metų kūrinių konkurse. Antanas Jasenka apdovanotas „Auksiniais scenos kryžiais“ 2010, 2012, 2018 metais bei 2015, 2016 metais Fortūnos statulėlėmis už operą ir muziką teatrui. Tarp žymių Lenkijos menininkų, tokių kaip režisierius Krystianas Lupa, dramaturgė Marta Gusniowska, aktorė Dorota Segda ir kt., kompozitorius Antanas Jasenka pripažintas geriausiu metų kompozitoriumi 2015-aisiais metais.

Jo elektroninė ir elektroakustinė kūryba turi didelę paklausą tiek Lietuvos, tiek užsienio scenose. Kompozitorių taip pat domina kolektyvinės kūrybos platformos, tarpdisciplininis bendradarbiavimas su kitais garso, vaizdo ir teksto menininkais. Su Antano Jasenkos kūryba galite susipažinti SoundCloud platformoje ir Lietuvos muzikos informacijos centro internetinėje svetainėje.

Kur kas mažiau žinomas yra faktas, kad Antanas Jasenka nuo pat jaunystės piešia bei tapo, kuria vaizduojamojo meno srityje. Jis turėjo personalines parodas Kaune (KTU), Kėdainiuose, Lenkijoje, o Lietuvoje ši paroda galerijoje „Kunstkamera“ yra pirmas jo, kaip tapytojo, prisistatymas sostinės plačiajai visuomenei.

Atvejis, kai muzikinis ir dailės talentai koegzistuoja viename asmenyje – ne toks jau retas reiškinys. Angelica Kauffman (1741–1807), Arnold Schoenberg (1874–1951) ar M. K. Čiurlionis (1875–1911) – tik keli pavyzdžiai; jų kur kas daugiau. O kiek būta pastangų susieti garsus ir spalvas? V. Kandinskio traktas „Apie dvasingumą mene” – ne vienintelis traktatas šia tema. Tad tikrai nereikia nustebti, kai kompozitorius paima į rankas teptuką.                 

Antano Jasenkos atvejis būtent toks.                 

Apie ką spalvomis ir linijomis byloja kompozitorius? Matyt, apie tą patį, apie ką kalba ir natomis, garsais, tiesiog renkasi kitą plastinę meninę išraišką ir tikrina, kaip jam svarbūs dalykai įsikūnija kitose meninėse raiškose.                 

Graikiškai „psyche” (ψυχή) reiškia “siela, dvasia”. Antikoje, Viduramžiais ši sąvoka buvo suvokiama įvairiai, na, o Z. Froidas ją suvokė kaip id–ego–super-ego vienovę. Mums atrodo, kad būtent taip suvokta siela, arba savastis, yra Antano Jasenkos vaizduojamųjų darbų šerdis.                 

Graikų mitologijoje Afroditės, meilės deivės, sūnus Erotas pamilsta Psychę – sielą – ir tampa jos vyru, o per tai Psychė tampa nemirtinga.                 

Kaip simboliška. Meilės dėka siela tampa nemirtinga.                 

Daugumos Antano darbų pavadinimuose figūruoja žodis „Psyche”, ir jie yra būtent apie sielą, apie savastį, apie tapatybę. Todėl dauguma Antano darbų yra labai asmeniški, autoportretiški. Tai – jo paties sielos atspindys, veidrodis.                 

Dar jie yra apie sielos santykį su Dievu. Dievoieška jaučiama daugelyje Antano darbų. Ciklas „God frequency is 50hz” yra itin apie tai. 50 herzų – tai dažnis, kurio žmogaus organizmas negali priimti, nuo kurio žmogų ištinka infarktai ir insultai. Arba puola kniūbsčias ant žemės, visas išgąstyje besidangstydamas akis, kaip kad nutiko Kristaus apaštalams Petrui, Jokūbui ir Jonui, kai šis juos pasiėmė ant Taboro kalno ir atsimainė, pasirodydamas dieviškoje šviesoje.

Dar parodoje pamatysime seriją, sukurtą Saaremos saloje. Šie pasteliniai peizažai yra abstrahuoti, stilistine prasme – beveik fovistiniai. Saarema tampa tarsi Arkadija, dvasine ar aukso amžiaus šalimi. Ji – kartais derlinga, o kartais – saulės išdeginta dykuma. Tokie dvasiniai peizažai.Mes nežinome, kokia linkme judės toliau Antanas Jasenka kaip tapytojas. Dabar matome muzikinės ir tapybinės raiškos dvikovą, it Dovydo su Galijotu, ar Jokūbo su Angelu. Gali būti, kad kažkuris polius triumfuos ir pasakys: aš esu tinkamiausia tavo raiška! Būk man ištikimas! O galbūt ir ne, galbūt Antanas nuolatos migruos tarp šių polių, bandydamas kalbėti abejomis kalbomis.

Ši paroda yra jau ketvirta Antano Jasenkos kūrybiniame kelyje. Jau buvo Kaune, Kėdainiuose, Baltstogėje. Vis dėlto, panašu, kad ši paroda yra ilgo kelio pradinis taškas.

Filosofas, teologas ERVINAS KORŠUNOVAS

Spalvos psyche

Polemika dėl Dievo namų statybos arba kitaip Šventyklos teologija yra kertinis Senojo ir Naujojo Testamentų leitmotyvas. Nedaugelis teologų ir juolab menininkų drįsta įminti anas senas ir kartu amžinas mįsles. Vis dėlto modernybės epocha su savo meno bei mokslo projektais tai daro itin uoliai. Vadinasi, kalbėdami apie šiuolaikybę mes nejučia nuolat gilinamės į antikines temas. Antika Nietzschei buvo nuolat prasiveržiantis pirmykštis laikas. Tokią Antiką galima įžvelgti ir kompozitoriaus bei dailininko Antano Jasenkos kūryboje. Parodos pavadinimas ,,Psyche“ kaip tik nurodo į graikiškąsias mitologines ištakas. Psyche čia pažymi ne tiek konkretų subjektą, o veikiau intersubjektyvią realybę, kolektyvinę pasąmonę. Čia pamatom gana čiurlioniškas Pradžios (Genesis) apraiškas, biblinius šventųjų ir nelabųjų motyvus, Joną Krikštytoją bei šventą Petrą, o tiksliau jų nelaimingas bei deformuotas galvas. Visais atvejais iš tų antikinių fizionomijų išteka grynųjų spalvų esencija kaip ženklas pirmapradės gausos ir kartu ilgesingos netekties. Saremo sala veikiau nukelia mus į helėniškąjį archipelagą. Norom nenorom tenka prisiminti ir Kanaano teurgijos fragmentą, kuomet dievas tėvas El‘ statė namus savo vaikams. Tai kosmogoninis aktas, kurio metu jis praktiškai kūrė pasaulį, jo struktūrą, bet jo sūnus Baalas bijojo sienose iškirsti angas. Matyt langai buvo suvokiami kaip šio ir ano pasaulių susiekimo vietos, vietos tarp gyvenimo ir mirties. Galiausiai jis ryžosi padaryti langus, bet buvo užpultas mirties dievo Moto. Taip į pasaulyje atsirado mirtis, bet kartu ir prisikėlimas. Aš manau, kad Antanas Jasenka turi tą retą ir sunkią misiją pažvelgti į anapusybę per paveikslus.  Jis yra tarsi tas psichopompas, kuris pats keliauja anapus dailės ir mūsų sielas vedžioja ten ir atgal. Jis – stalkeris, kuris ilgų ir vien intuicijai pavaldžių pastangų dėka parodo mums kažką iš užribio. Tatai nelengvas uždavinys, bet tikrai garantuojantis stiliaus ir tematikos autentiškumą. Tik pastarasis jam, tikriausiai, atneša ne tiek džiaugsmo, kiek nustėrimo. Jis perfrazuoja Nietzsches žodžius, jog žiūrintysis į bedugnę sulaukia bedugnės žvilgsnio. Man regis Antanas teigia kažką daugiau – gimstam į bedugnę ir nuolat esame jos matymo lauke, jos akustinio ir vizualinio bylojimo zonoje. Retenybė, nelyg gimti per Saulės užtemimą. Užtemimas visuomet yra dviejų skirtingų pradų jungtis, idant šviesą išvystų kažkas visiškai naujo. Šiuo atveju tai spalvos gimimas.

Filosofas Kasparas Pocius

Vakar galerijoje Kunstkamera buvo atidaryta Antano Jasenkos tapybos darbų paroda "Psyche". Antanas Lietuvoje ir pasaulyje turbūt geriausiai žinomas kaip kompozitorius, kuriam paklūsta tiek klasikinė muzika, galingi simfoniniai kūriniai, tiek avangardinis žanras – ambientas, glitchas ir t.t. Jo vizualinę kūrybą suvokčiau kaip schemą ar diagramą, kurioje bandomi surišti du žanrai – monumentali apoloniška klasikinė plotmė ir avangardinis dionisiškas chaosas. Labai įdomu tai, kad Antanas dažnai renkasi figūrines kompozicijas, o figūrą filosofas Gilles'is Deleuze'as savo monografijoje apie dailininką Francisą Baconą skiria nuo reprezentatyvaus realistinio kūrinio ir abstrakčios kompozicijos.

Kas nutinka figūrinėje dailėje? (Čia galima prisiminti kad ir Munchą ar tą patį Baconą.) Figūra tampa tarsi iškritusiu iš realybės kūnu, tarsi pavidalu, pradreskiančiu kasdienybės audinį. Mieguistame fone šėlsta nepaprastos, vien kūrybos akimirką aplankančios jėgos ir aistros. Todėl galima sakyti, kad tapyba tampa esmine visos Antano Jasenkos kūrybos priemone: norėdamas sutaikyti monumentalumą, stambias fono dėmes ir avangardinį šėlsmą, šis įtrūkis parodo riaumojantį, įvairių jėgų draskomą kūną. Ši schema – figūros konfrontacija su fonu – apmaldo, suvaldo  ir klasiką, ir avangardą: klasiką galima įvaldyti, avangardui sumblimuotis, o autoriui valingai grupuoti tokiame valios lauke gimusius akordus ir motyvus. Džiaugiuosi šia paroda, kviesdamas apsilankyti ir kitus.