Indrė Ercmonaitė priklauso tai kartai, kuri gimė sovietinės perestroikos laikais, o augo, brendo ir formavosi ankstyvos Nepriklausomybės laikais. Prisiminkime, kokie jie buvo: truputį kaip laukiniai Vakarai, arba kaip laukinis kapitalizmas. Tik vėliau visuomenės gyvenimas stojo į vėžes ir susistygavo, bet 90-jie buvo ištisinė sumaištis. Visa 90-ųjų karta kaip kempinė susiurbė visą tą sumaištingą tikrovę. Prisiminkim kad ir muziką: pradėjo transliuoti MTV, visi buvo prilipę prie ekranų su Spice Girls ir Eminemu, o čia, Lietuvos miestelių scenose karaliavo Džordana Butkutė. Turėjai būti labai nuovokus, kad atsirinktum kokybiškesnį turinį. Galvose pynėsi viskas.

Panašiai ir Indrės tapyboje. Jėzaus atvaizdai persipina su ateivių: o ką? Ir viena, ir kita – metafizinė tikrovė, kažkur anapus. Gailestingojo Jėzaus vizija, regėta Faustinos Kovalskos, spinduliai, išeinantys iš jo širdies, kažkuo primena lazerius, o pats Jėzus tampa pop figūra kosminėje diskotekoje ar Žvaigždžių karuose. Ateiviai ir fantomai su dujokaukėm atrodo kaip iš post-apokaliptinių kompiuterinių žaidimų. Kanojininkai atrodo ne kaip kasmetiniai taikūs turistai, plaukiantys įprastą maršrutą Merkiu ar Ūla, bet kaip nustebę ateiviai-praeiviai, pro žiūronus tyrinėjantys Žemės peizažą, užlietą dažų potvynių bei apšviestą kosminių lazerių. Leonardo da Vinči žmogus, Jėzus, Fantomas, Kanojininkai – visa tai liudija naują rasę, kurie pusiau virtualūs, pusiau žmogiški, pusiau supermeniški. Jie skaito ne raides, bet keistus runų ženklus, ir tai yra naujoji kalba, nors dar geriau jie susikalba telepatiškai. Žemė tampa tik stotelė kosminėje odisėjoje be ribų, o joje keliaujama minties  ir naujų energijos šaltinių dėka.

Pati Indrė – tos rasės atstovė. Paklausta, kokį gyvūną ji norėtų auginti, atsako: „Būtų smagu turėti mažą nykštuką, kuris tilptų delne. Bet tokį protingą, savarankišką.“

Tapybinės kalbos prasme – Indrė ją kuria labai savitą, visiškai atitoldama nuo „žmonių eros“ tapybos, ypač lietuviškos arsininkiškos. Jos spalvos – ryškios, neoninės; ji atnašauja Ponui Dažui ir prisiekia ištikimybę Tapybai.

dr. Simona Skaisgirytė–Makselienė, menotyrininkė