Civitas Vilnensis III | 2022 XI-XII
Civitas Vilnensis III | 2022 XI-XII
Galerija „Kunstkamera” jau trečią kartą organizuoja parodą „Civitas Vilnensis”. Tai – tęstinis parodų ciklas, kuriuo mes nuolatos grįžtame prie Vilniaus tematikos. Turime omeny ne tik Vilniaus miesto ikonografiją (nors ir ją), bet ir įvairių tautybių autorius, kūrusius Vilniuje. O tautiškumo momentas čia yra svarbus, mat Vilniuje istoriškai ne tiek jau daug gyventa lietuvių, tuo tarpu žydų, lenkų, rusų – nemažai.
Trečiojoje parodoje iš šio ciklo (pirmoji įvyko 2012 m., antroji – 2016) mes koncentruojamės į lenkiškąjį prieškario Vilniaus menininkų segmentą. O jis – išties gausus. XIX a. Lenkija nebuvo likusi be aukštosios dailės mokyklos, kaip kad nutiko Vilniui, po 1831 m. sukilimo uždarius Vilniaus universitetą ir drauge – Piešimo ir tapybos, Raižybos katedros. Tai buvo didelė netektis Lietuvos dailės istorijai, mat beveik šimtmečiui sustojo dailės profesionalų rengimas aukštuoju lygmeniu. Tuo tarpu Krokuvos vaizduojamųjų menų akademija buvo įkurta 1818 m., o Varšuvos dailės mokykla (K. Stabrausko pastangomis) – 1904 m. Tačiau tarpukariu, atkūrus Vilniaus universitetą (ir jį pavadinus Stepono Batoro universitetu), Ferdinando Ruščico ir kitų pastangomis atkuriamas ir Dailės fakultetas. Tai davė didžiulį impulsą meninio gyvenimo atgimimui. Įvairių tautų jaunimas (ypač lenkai, žydai) pradėjo stoti į Universitetą, kurį, prižiūrimi Vakarų Europoje ir Lenkijoje mokslus baigusių profesorių, baigdavo kaip jauni, kūrybingi, veržlūs menininkai. Jeigu lygintume Stepono Batoro Universiteto aplinkos meninį braižą su Kauno meno mokyklos, tai galėtume konstatuoti kad jeigu Kaune labiau dominavo prancūziško postimpresionizmo ir vokiškojo ekspresionizmo įtaka, tai Vilniuje susiformavo „Vilniaus neoklasicizmo” mada, mat dauguma studentų teikė pirmenybę stažuotis Italijoje, persisemdavo tenykščio neoklasicizmo bruožais. Geriausias ir žymiausias to pavyzdys – Vilniaus neoklasicistas Ludomiras Slendzinskis.
Taigi, trečiojoje „Civitas Vilnensis” parodoje mes gilinamės į ikikarinių lenkų dailės sceną Vilniuje. Ją reprezentuoja darbai nuo realistinio P. Jurjevičiaus „Basakojės valstietės portreto” iki simbolistinės K. Stabrausko „Auksinio rudens” pastelės, nuo B. Buykos kelionių piešinių iki J. Bulhako ir A. Miendzynblockio Vilniaus kampelių fiksavimo, nuo K. Mordasevičiaus, V. Lukaševičiaus, P. Čebotarevičiaus panelių portetų iki Bohušo-Siestcencevičiaus turgaus vaizdų nupieštų plunksnele, nuo L. Kosmulskio ir J. Hopeno grafikos iki Č. Znamierovskio Naručio ežero peizažo naktį.
Prieškario Vilniaus (ir Lietuvos) lenkai pačios Lenkijos masteliu gal buvo kiek ir provincijos autoriai, tačiau verta minėti, kad K. Stabrauskas akcentavo savo lietuvišką kilmę ir dalyvavo pirmosiose lietuvių dailės parodose, buvo Čiurlionio mokytojas ir draugas, o Ferdinandas Ruščicas, kuri tiek baltarusiai, tiek lenkai laikė savo autoriumi, didžiąją gyvenimo dalį pasirinko gyventi Vilniuje. Lenkų autorių kūryba sudaro svarbią Lietuvos dailės istorijos dalį.
Parodos kuratorė dr. Simona Skaisgirė
Alfredas Izidorius Römeris (Alfred Izydor Römer, 1832–1897)
Boleslovas Buika (Bolesław Buyko, Bujko, 1878–1940)
Bronislovas Jamontas (Bronislaw Jamontt, 1886–1957)
Česlovas Znamierovskis (Czesław Znamierowski, 1890–1977)
Halina Bobaryko-Modelska (XX a. I p.)
Janas Bulhakas (Jan Bułhak, 1876–1950)
Janas Havrilkevičius (Jan Hawryłkiewicz 1902–1992)
Jonas Kazimieras Vilčinskis (1806–1885)
Jurgis Hopenas (Jerzy Hoppen, 1891–1969)
Kazimieras Mordasevičius (Kazimierz Mordasewicz, 1859–1923)
Kazimieras Stabrauskas (Kazimierz Stabrowski, 1869–1929)
Konstantinas Gorskis (Gurskis, Konstanty Górski, 1868–1934)
Leonas Dobžinskis (Lew Dobrzyński, 1907–1937)
Leonas Kosmulskis (Leon Kosmulski, 1904–1952)
Marijonas Kulieša (Marian Kulesza, 1878–1943)
Pranciškus Čebotarevičius (Franciszek Czebotarewicz, XIX II p.–XX I pr.)
Pranciškus Jurjevičius (Franciszek Jurjewicz, 1849–1924)
Sofija Romerienė (Zofia Romerowa, 1885–1972)
Sofija Strijenska (Zofia Stryjeńska, 1891–1976)
Stanislovas Bohušas–Siestšencevičius (Stanisław Bohusz–Siestrzeńcewicz, 1869–1927)
Stanislovas Roličius (Stanisław Rolicz, 1913–1997)
Tadas Kuliševičius (Tadeusz Kulisiewicz, 1899–1988)
Vincentas Lukaševičius (Wincenty Łukaszewicz, 1861–1931)