NEBEPAMENU JOS VARDO | 2018 IX 14–2018 X 27

Viktoro Paukštelio tapybos kūrinių paroda "Nebepamenu jos vardo" | 2018 IX 14–2018 X 27

 

   Viktoras Paukštelis yra jaunosios kartos lietuvių tapytojas, gimė 1983 m. Vilniuje, šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje. Parodose aktyviai dalyvauja nuo 2011 m., yra surengęs aštuonias personalines parodas, dalyvavo grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje. Jo kūrinių yra įsigiję MO muziejus (LT) bei privatūs Lietuvos ir užsienio kolekcininkai.

   2018 m. įgijo tapybos bakalauro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje (LT), nuo 2018 studijuoja tapybos magistrantūrą VDA. 2009–2012 rezidavo Paryžiuje menininkų rezidencijoje (Cité Internationale des Arts de Paris). 2017 m. gavo Vilniaus Rotary klubo premiją, 2016 m. – VDA  Justino Vienožinskio premiją.

   V. Paukštelis kūrybinių inspiracijų semiasi iš daugialypio kultūrinio lauko. Kūryboje jis jungia meno istorijos, šiuolaikinės tapybos, kino, fotografijos, literatūros parafrazes ir autobiografinius elementus. Menininko kūryboje aktuali kultūrinės atminties, jos įtakos kasdienybei ir kūrybai tema. Pastarąją jis apmąsto analizuodamas sąmonės vaizdinių ir tapomų vaizdų prigimtį – kiek jie priklauso universaliai vaizdinijai ir kiek individualios atminties archyvui. Kurdamas analizuoja, ar įmanoma nubrėžti ribą tarp to, kas atsimenama kultūriškai ir to, kas asmeniškai, kokiais būdais asmeniniai prisiminimai persipina su kolektyviniais.

   Menininkui rūpi tapybinis identitetas. Jo kūryba paliečia formos ir turinio autentiškumo klausimą, pasitelkiant apropriacijos metodą. Tačiau tapybiniai įvaizdžiai autoriaus kūryboje nėra tiesioginiai skoliniai. Jie yra labiau vaizdai-mįslės, kadangi asmeninė mitologija persipina su kultūrine. Tapyboje jungia tikrovę ir vaizduotę pagal magiškojo realizmo principus.

   Neretai tiražuoja, kartoja ikonografinius elementus, tarsi kolekcionuotų vaizdus, pasitelkdamas tapybą kaip vaizdų-prisiminimų gaudyklę. Tapytojo paveikslų ikonografija – iš pirmo žvilgsnio tarsi perimta iš momentinės fotografijos. Tik ne tos, kurią įprasta laikyti šeimos albumuose atminčiai. O iš tos, kuri praradusi sąsają su konkretybe, virsta vaizdiniu efemeriško aplinkinio pasaulio apibendrinimu. Būtent paradoksalus tapyba rodomų vaizdinių konkretumas ir tuo pačiu neapibrėžtumas Paukštelio kūryboje yra svarbus idėjinis elementas – žiūrovui rodomas vaizdas, kuris nėra naratyviškai iki galo artikuliuotas, bet yra visuotinai atpažįstamas, „turimas“ atmintyje.

  Eksperimentuodamas su pačia tapybos medija ieško jos techninių galimybių praplėtimo, kuris atlieptų kūrinių idėjų daugiasluoksnę prigimtį. Tapydamas naudoja piešime atrastas dažo liejimo, laistymo, purškimo galimybes. Tai leidžia rastis atsitiktinumams, kuriuos galima sieti su netikėtai ir nevalingai aplankančiais prisiminimais – juos gaudo pasitelkdamas kultūrinių žinių arsenalą, siekdamas „prieiti“ prie motyvo. Dažnai pats paveikslas diktuoja, kaip turėtų būti nutapytas.

 

 

 

 

Toteminė Viktoro Paukštelio tapyba

Apie parodą  „Nebepamenu jos vardo” galerijoje  „Kunstkamera”

Viktoro kaip tapytojo patirtis yra sąlyginai trumpa. Ilgą laiką skyręs muzikos studijoms, jis tarsi kartoja Čiurlionio kelią ir į dailę pasuka būdamas jau netoli trisdešimties. Gyvenimiška ir muzikinė patirtis suteikia tam tikrų privilegijų, kurių galbūt neturi kiti jauni dailininkai, į tapybą panirę iškart po mokyklų baigimo.

            Kokios tai privilegijos? Gana greitai atrasti ir iškristalizuoti tam tikri leitmotyvai, tapybos stilistika bei vientisa darbų nuotaika, veidrodiškai atspindinti paties autoriaus asmenybę.   

            Nors Viktoro kūrybinė biografija yra sąlyginai trumpa, joje jau galima išskirti kelis etapus. Pradėjęs nuo ryškiaspalvių, naivistinės stilistikos ekspresyvių darbų, jis – gal studijų Vilniaus dailės akademijos, o gal kitų motyvų vedinas, mes to nežinome – keičia savo tapybos stilistiką į kur kas subtilesnę ir mąslesnę. Spalvinė paletė skaidrėja, daugėja pilkai–sidabriškai tonų, lokalinės spalvos tampa tarsi persišviečiančios, nebe tokios intensyvios. Tapybinis sluoksnis plonėja, imama tarsi lesiruoti ir labai švelniai liestis prie drobės. Iš ankstesnio periodo lieka tarsi vaikiškai nutapyti gyvūnai, figūros, bet atidžiau pažiūrėjus pamatysime, kad jos nieko, ničnieko neturi bendro su vaikišku viltingu pasaulio suvokimu.

            Atsiranda tam tikras leitmotyvų žodynas, iš kurio – per skirtingus paveikslus – dėliojamas pakankamai nuoseklus pasakojimas. Pasakojimas, kuriame dominuoja kažkas, kas yra išreiškiama visų pirma per gyvūnų motyvus: lapės, gandro, paukščio, stirnos. Atsiranda akivaizdžios arba numanomos dichotomijos: žmogus-gandras, žirgas-jojikas, karvė-veterinaras, matadoras-[bulius], stirnos-[medžiotojas arba stebėtojas], lapė-[mažasis princas], indėnas-[paukštis], žmogus Pinokis-marionetė Pinokis. Gyvūnas paveiksle užima totemo vietą. Kaip žinia, šamanistinėse kultūrose kiekvienas žmogus(gentis) turi savo totemą, atliekantį magines apsaugines funkcijas. Panašiai ir Viktoro kūryboje: yra paveikslo herojus, ir yra jo totemas (vienas iš šių dėmenų gali būti numanomas). Bet kas įdomu: herojus labai retai į sceną (į paveikslą) išleidžiamas vienas, dažniausiai – poroje su totemu. Kartais herojaus ir jo totemo reikia paieškoti po skirtingus paveikslus ir juos sujungti (tarkim, „Mūšyje prie Paliuliškių” matome herojų (į vartus nusitaikiusį XIX a. jauną džentelmeną), o MO muziejuje saugomame  „Lapė vartuose” – lapę vartuose, taigi, jungiamoji grandis, leidžianti mums susieti herojų su totemu, yra būtent vartai. Yra ir dar viena lapė („Prieš parskrendant į žemę”) – šioji bando iššokti iš aptvaro, iš vartų, kuriuose buvo įstrigusi MO muziejaus paveiksle.

            Yra ir daugiau motyvų, kurie aiškiau ar labiau užšifruotai, migruoja po Viktoro paveikslus. Statikos ir pauzės, sustingimo ir nusitaikymo prieš šūvį motyvas: jį regime tame pačiame  „Mūšyje ties Paliuliškėmis”; „Muletoje” – gana tiesiogiai, ir tik numanomai – paveiksle „Tą rytą”, kuriame jaučiamas numanomas ramiai besiganančių stirnų stebėtojo (o galmedžiotojo?)  buvimas. Tą patį motyvą atpažįstame darbe  „Be pavadinimo”, kuriame du žvejai sustingsta prieš užkimbant žuviai. Drauge tai yra ir numanomas taikinio (grobio) motyvas: įmuštas įvartis, sužvejota žuvis, sumedžioti paukščiai, iš kurių indėnas susikuria savo galvos apdangalą, ar gardan suleistos žąsys. Taigi, regimai minšta, subtili ir melancholišką tonaciją turinti Viktoro tapyba turi ir kitą, paslėptą liniją, kuri anaiptol neatrodo tokia  „nekalta”, bet turi savyje jėgos, agresijos, ryžto laimėti ir pasiimti trofėjų.

            Su tuo susijusi kita leitmotyvinė Viktoro darbų linija: įkalinimo ir ribų: apribojantys vartai, gardas („Niagara on the Lake”), tvora, galų gale – portretuose burnas dengiantys raiščiai. Labai dažnai savo totemus Viktoras  „įnarvina”.

            Yra dar viena linija, dar vienas leitmotyvas, kuris ypač ryškus šioje parodoje: tai užmaršties, vedančios myriop, motyvas. Snaigių, kurios krenta ne viename paveiksle, viską dengdamos, užklodamos ir panardindamos į užmarštį, motyvas. Čia irgi verta neapsigauti dėl regimo motyvo  „nekaltumo” ir subtilumo: vienuose paveiksluose tai tik užmarštis, pėdsakų maskavimas („Nebepamenu tavo veido”, „Suskilęs horizontas”), o kituose – tiesiog mirtis: kritęs paukštis, paukščio kaukolė, gipsinė Šopeno ranka, galų gale – nukryžiuotas Kristus be veido ar torsas, kuriame audeklas it nebevaisingą mumiją uždengia ir numarina tai, kas turėtų sėti gyvybę.

            Visi čia paminėti Viktoro kūrybos leitmotyvai randa atgarsį šioje parodoje. Ir ta naratyvinė linija, kuria veda Viktoras žiūrovą, yra maždaug tokia: persona ir jos gyvūninis totemas; totemo kaip laukinio, maitinančiojo sielą prado patekimas į spąstus ar tapimas medžioklės taikiniu ir trofėjumi; prigimties įkalinimas, užgniaužimas, tuomet užmarštis ir galiausiai – mirtis.

            Paradoksalu, kad iš pirmo žvilgsnio švelnūs, ramūs, statiški ir melancholiški paveikslai priveda žiūrovą prie tokių išvadų. Ilgiau pameditavus Viktoro paveikslus supranti, kad skausmo, kovos ir mirties juose daugiau negu viso kito, o krentančios snaigės yra tik priedanga, skirta taip jau tiesmukai nešokiruoti žiūrovo.

            Viktoro paveikslai sukuria įtampos lauką, ir ta įtampa tampa tarsi lynu, kuriuo Viktoras stumteli žiūrovą eiti. Todėl žiūrovui tenka būti akylam, kad akių ir žvilgsnio neapsnigtų jo taip mėgiamos snaigės.

            Tikėtina, kad Viktoro darbai turi nemažai paslėpto autobiografiškumo ir autorefleksijos. Tikėtina, bet mes to nežinome, tai lieka paslaptinga. Labai įdomu, kur ir kaip vingiuos tolimesnis šio tapytojo kūrybinis kelias.

 

Simona Skaisgirytė–Makselienė

Menotyrininkė

2018.09.15.

Buvusios parodos