Linas Katinas │„Ieškau, bet tikiu nerast...“│2018 m. kovas-balandis

Lino Katino kūrybos paroda bei jo kūrybinį kelią atspindinčio albumo „Ieškau, bet tikiu nerast...“ (Vilniaus Aukciono biblioteka, 2018) pristatymas.

 

Personalinėje dailininko, Nacionalinės premijos laureato, tapytojo Lino Katino parodoje galerijoje „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius) eksponuojami įvairių laikotarpių tapybos ir grafikos darbai: nuo ankstyvųjų "Architektūrinių peizažų" iki pastarųjų metų kūrinių. 

Parodą lydi Lino Katino kūrybą retrospektyviai fiksuojantis albumas tuo pačiu pavadinimu. Tai pirmas leidinys, kuriame galima daugiau mažiau sistemiškai susipažinti su šio menininko kūryba. 

“Lino Katino kūryba galėtų būti pavadinta kosmologiška: operuodamas nežemiškų erdvių, dangaus kūnų, visatos procesų įvaizdžiais, autorius nuteikia žiūrovą pasijusti kosminio vyksmo stebėtoju ir dalyviu. Antra, dailininko paveikslai stipriai veikia žmogų tiek savo plastine sąranga, tiek žadinamomis kultūrinėmis asociacijomis. Čia atkreipiamas dėmesys, kad tų asociacijų ratas labai platus: nuo lietuvių liaudies kultūros fenomenų iki Tolimųjų Rytų civilizacijos apraiškų. Savo kūrybos plastines savybes ir jos asociatyvumą autorius yra gražiai sulydęs į viena, paveiksluose šiedu sluoksniai neina skyrium. [...] Lino Katino paveikslai panardina žiūrovą į kosmosą, kurio tiek fizinės, tiek dvasinės gelmės – neišmatuojamos.” 
Alfonsas Andriuškevičius, “L. Katino ir H. Natalevičiaus tapyba” in: Lietuvių dailė: 1975–1995 (Vilnius: VDA leidykla, 1997), ps. 201–203

 

 

 

 

Linas Katinas. (Auto)biografija

1941 m. birželio 22 d. gimė Radviliškyje.

Gimiau Radvilišky, kur tėvai slapstėsi nuo rusų, nuo KGB. Kodėl Radvilišky? Toks traukinys pakliuvo. Gimiau pirmą karo dieną. Tėvai šiaip taip surado mediką, kuris pasakė: „Na ir rado laiką!” Ir tą dieną Radviliškyje pradėjo kristi bombos. Vėliau prasidėjo trėmimai, vežimai. Tėvai kažkodėl tai buvo neišvežti. Atsimenu tėvus, deginančius naktį dokumentus Radvilišky. Mačiau, kaip vežė mano vaikystės draugus ir net pavydėjau, kad kažkur veža (įgimtas smalsumas).

1946 pradėjo lankyti Radviliškio pradinę mokyklą.

1950–1959 mokėsi Vilniaus 7-joje pagrindinėje mokykloje.

Mokykla buvo šalia seniausios Vilniaus sinagogos, kurią vėliau išsprogdino. Mokslai sekėsi: į aukštąją įstojau nesiruošęs. Kvailys nebuvau, turėjau nuostabius mokytojus. Chemikė duodavo raktą nuo kabineto, kur konstruodavau metrinius destiliatorius bei pasigaminau ašarines dujas. Labiausiai patiko chemija ir anglų kalba. Išmokau angliškai, grynai iš neturėjimo ką veikti, o lenkiškai išmokau kieme, net žydiškai, nes aplink buvo daug žydų šeimų.

1959–1964 studijavo architektūrą Valstybiniame dailės institute (dab. VDA).

Į tapybą neleido stoti tėvas, jis norėjo, kad stočiau į mediciną.Visiškai nesiruošęs akademinio piešimo, beveik atsitiktinai įstojau į architektūrą. Išvengiau socrealizmo bastiono – tapybos katedros, kur karaliavo atitinkama publika. O architektūros katedroje turėjau puikius dėstytojus: piešimą dėstė Stasys Krasauskas. Diplominį apgyniau pas Vytautą Nasvytį, tai buvo Lazdynų centras (žinoma, nebuvo realizuotas) – su sporto salėm, su teatru, panašiu į Sidnėjaus operos teatrą. Architektūrinės idėjos per žurnalus ėjo iš Suomijos, taip pat tenai lankėsi Čekanauskas, Nasvyčiai. Manęs į Suomiją neišleido, „kgb-išnikas“ pasakė: „Pavažinėk po Sąjungą pirma.“

1963 pirmoji santuoka su grafike Irena Daukšaite (Katiniene, vėliau – Guobiene).

1965 gimsta sūnus Džiugas (dabar – menininkas-konceptualistas, perfomansų ir hepeningų kūrėjas, t.p. dėstytojas).

1964–1966 pagal paskyrimą dirbo architektu-stažuotoju Nasvyčių projektavimo grupėje Miestų statybos projektavimo institute. 1966 m. gegužę paskirtas vyresniuoju architektu, bet už mėnesio atleistas „už pravaikštą”.

Apie 1966 – iki maždaug 1972 intensyviai kuria dirbtuvėje bendrabutyje.

Kaip stebuklas – gavau dirbtuvę bendrabutyje V. Grybo gatvėje. Tai mano gyvenimo didžiausia sėkmė, kad troleibuse sutikau to bendrabučio komendantą Ričardą Beinoravičių, jam pasiskundžiau, kad neturiu kur dirbti. Jis ekspromtu mane nusitempė į tą bendrabutį, atrakino rūsį su langais.

1967 pradeda dirbti kino teatruose ir kino studijoje dailininku.

Išėjau iš darbo pas Nasvyčius. Specialiai prisidariau pravaikštų, kad išmestų. Mane visi bijojo priimti į darbą, nes darbo knygutėje jau buvo įrašas „Uvolen za progulku”, o tai buvo nuosprendis. Tada prasidėjo kinai. „Planetos” kino teatre paišiau reklamas. Taip pat kolūkių kino teatrams. Paišyti reklamas – labai sekinantis darbas: dideli formatai, repertuaras keitėsi kas porą dienų.

1968–1978 darbai kine ir teatre.

Prasidėjo darbai kino studijoje prie kino filmų ir teatre: „Ugnies medžioklė su varovais” (Jaunimo teatre, rež. Tamulevičiūtė, 1976), J. Glinskio „Po svarstyklių ženklu” (Klaipėdos dramos teatre, rež. P. Gaidys, 1976). Bet tai buvo sunki sfera, nes į teatrą ir kiną lindo visi saugumiečiai dėl algų. Labai nustebau, kai Žalakevičius mane pakvietė. Tuo metu dariau dekoracijas „Planetos” kino teatre, ir jis mane iš ten pasikvietė į „Mosfilmą“. O „Mosfilmas“ – tai didžiulis 12-os aukštų „bardakas” su intrigantais, „kurvom“ ir visa reikalinga aparatūra. Plius, viskas klaikiai suplakta su politika. Tarybinis kinas.

1968–1989 dirbo dailės mokytoju M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje.

Mane priėmė į „čiurlionkę“. Pakliuvau į vietą, kur niekad nebuvo tarybų valdžios. Buvo nuostabus kolektyvas: Vincas Kisarauskas, Birutė Žilytė. Tai buvo aukso amžius – dėl tenykštės atmosferos. Ten dėsčiau discipliną, kurią visi vadino „katinizmu”. Į pamokas nusinešdavau iš užsienio gautus žurnalus, pasakodavau apie paskutines meno ir architektūros naujienas.

1968 kelionė traukiniu į Rytų Sibirą.

Apie 1972 teko išsikraustyti iš dirbtuvės. Darbai keliavo iš sandėlio į sandėlį. Nuo tol dirbdavau, kur pakliuvo. Koks draugas įsileisdavo į kokį rūsį.

1972 antroji santuoka su Kristina Joana.

Sugrįžtu į Lietuvą. Šis laikas man buvo labai lemtingas. Ne tik todėl, kad pabėgau iš tų sukčių („Mosfilmo“) lizdo. Antrą kartą vedžiau. Kristiną. Totorę. Vaikai iš antrosios santuokos: Deima Kristina (g. 1974), Vidmantas Ksaveras (g. 1977), Ramojus (g. 1983).

Dailininkų sąjunga paskyrė dirbtuves ant Vilnelės kranto. Ten su vaikais pragyvenau 15 metų.

Apie 1972 sodyba Labanore.

Nusipirkau Labanore sodybą. Su motociklu naršiau Lietuvą ir radau. Tuomet negalima buvo pirkti sodybų, jei nesi kolūkietis, bet miškų ministras Matulionis buvo išleidęs įsakymą, kad dailininkai gali įsigyti sodybas. Troba su šiaudiniu stogu šešių trobų kaime, kur gyveno miško darbininkai. Jie klausdavo: „Ką tu čia veiki?“ Ir aš niekaip negalėdavau išaiškinti, ką aš veikių (lauke piešdavau). Sugalvojau atsakymą, kurį jie suprato: „Matuoju vandenį.“ Jie sako: „Ai, vandenį matuoji. Bet, ot, tarnybą turi žmogus!” Pirkau su mintim, kad aš ten gyvensiu. Kai pasakiau tai Sigitui Gedai ir Juozui Apučiui, jie pamanė, kad išprotėjau.

1973 personalinė paroda Taline.

Dailininkų sąjunga man išrašė papeikimą ir draudimą du metus eksponuotis Lietuvoje, kad be jų leidimo surengiau parodą Taline.

1974 kelionė į Buriatiją.

Nuvykstu į Buriatiją ir gaunu iš buriatų tantristų lamos pašventinimą. Tantrizmas – tai labai atšiauri budizmo pakraipa. Pati liberaliausia pakraipa, nes galima ir turėti moterį, ir gerti vyną, ir likti dvasingu. Po poros metų į Buriatiją pradėjau keliauti su žmona. Vilniuje keliese rinkdavomės ir atlikinėdavome tas budistines apeigas. Rinkdavomės pas mane dirbtuvėje, arba Bonifratrų vienuolyne, kur vienas draugų turėjo kambariuką. Bendruomenė buvo labai maža, ateidavo daugiausia 9 žmonės. Bet pačios apeigos buvo atviros. Per šitą bendruomenę kelias nusitiesė iki Maskvos disidentų ir tantrinių budistų. Budistinėse tankose – visiškai kitas spalvos suvokimas. Kai kurie dalykai į mano tapybą ateina iš ten. Kas tiksliai – nežinau. Galbūt viskas. Nuo suvokimo, kas yra gyvybė, iki kas yra spalva. Spalvos ateina iš čakrų, kiekviena turi savo spalvą: (leidžiantis nuo viršaus į apačią): balta – virš galvos, raudona – skydliaukė, mėlyna – širdis, geltona – pilvas, žalia – dubens dugnas. O juoda nėra spalva, tai kosmosas, Śūnyatā, tuštuma.

Apie 1977 dirbau įvairius darbus, pvz., žurnale „Banga” (Vilniaus modelių namuose).

Pradeda dirbti VDA [buv. VDI].

Vieną dieną atsidaro durys ir įeina Juozas Balčikonis, tekstilės katedros vadas ir pakvietė į VDI, į Tekstilės katedrą.

1977 tėvo liga.

Tėvas Leonas Katinas patyrė insultą, kuris jį pakirto taip, kad pasidarė kaip trejų metų vaikas. Ir aš jį slaugiau pasišventusiai trejus metus. Kodėl aš slaugiau – negaliu atsakyti. Iš instinkto. Ir nes buvau tikintis budistas. Ir valgdindavau, ir žiūrėdavau.

Prieš insultą tėvas LDM [Lietuvos dailės muziejui] buvo pridavęs darbų, tokių pusiau abstrakcijų. Aš nutariau padaryti jo parodą. Gavau salę dabartiniame ŠMC, ir aš su sūnum atrinkau tėvo darbus, sukabinom ir... atvežėm į atidarymą tėvą. Užnešėm su Džiugu jį laiptais, padarę iš rankų „pagalvėlę”. Pasirūpinom, kad nebūtų nei vieno fotografo. Užnešėm tėvą į parodą, pasodinom, atsukom į darbus. Jis vartė galvą, vartė, tylėjo, ir galiausiai pasakė labai keistą frazę: „Kokie gražūs mano vaikai.“ Po šio įvykio jis dar pragyveno apie pusantrų metų. Paroda buvo labai gera.

1989 pradėjo dirbti dėstytoju Lietuvos dailės akademijoje. 1992 m. suteiktas docento pedagoginis vardas.

1991 Lietuvos Nepriklausomybė.

Uoliai dalyvavau visuose sąjūdžiuose, visuose mitinguose. Su savo studentų kursu apipaišėm barikadas prie Seimo. Prie Seimo nuolatos vyko veiksmas: mitingai, demonstracijos, dainos; kartais praūždavo rusų tankai.  

1991 birželio mėn. padariau budistinio meno parodą ŠMC, ten rodėm budistines tankas ir pan.

1993 įstojau į Tėvynės sąjungą. Rekomendavo Arvydas Šaltenis.

1998 avarija.

Labanoro-Molėtų plente visa mašina pasikabino ant berželio. Su Deima išlipom pro išdaužtą langą. Buvo plikšala ir pakalnėje mane nusviedė. Buvo toks šokas, kad nuo to laiko nevairuoju. Bet nebuvo nei jokio įbrėžimo nei man, nei Deimai.

1999 Linui Katinui skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.

2002 baigė dirbti VDA

Buvusios parodos